Читать онлайн книгу "Nematoma gija"

Nematoma gija
Alex Tresniowski

Laura Schroff


Autobiografinis romanas Nematoma gija – įkvepianti, tikrais faktais paremta istorija apie Maurice ir mane. Mes susitikome 1986-aisiais, Manhatene. Buvau 35-erių sėkminga reklamos pardavimų vadovė, o jis – vienuolikmetis benamis berniukas. Tą kartą jis mane sustabdė gatvėje ir paprašė smulkių. Atsakiau, kad neturiu, nusigręžiau ir nuėjau. Bet staiga kažkas privertė mane sustoti, apsisukti ir grįžti pas jį – pakviečiau jį pietų. Nuo tos dienos užsimezgė mūsų draugystė – ištisus keturis metus susitikdavome kiekvieną pirmadienį, o vėliau dar šimtus kartų.

Dabar, prabД—gus 30 metЕі, tebesame puikЕ«s draugai.

Nematoma gija – tai mūsų pažintis ir draugystė, pakeitusi mūsų gyvenimus amžiams.

Laura Schroff – žinoma ir įtakinga reklamos pardavimų vadovė, prisidėjusi prie nacionalinio Jungtinių Amerikos Valstijų laikraščio USA Today populiarumo sėkmės. Padėjusi įsikurti tuomet pradedančioms įmonėms, o šiandien puikiai žinomiems verslo pasaulio vardams – InStyle, Teen PEOPLE, PEOPLE StyleWatch.





Laura Schroff, Alex Tresniowski

Nematoma gija

Tikra istorija apie vienuolikmetДЇ elgetД…, uЕѕsiД—musiД… pardavimo vadovД™ ir neДЇtikД—tinД… susitikimД… su Likimu


Visiems vaikams kaip Morisas, kuriЕі gyvenimas daug sunkesnis, nei galime ДЇsivaizduoti. Niekada nesiliaukite tikД—jД™, kad uЕѕburtД… ratД…, kuriame sukatД—s, galima nutraukti ir pakeisti savo gyvenimД….

Ir niekada nesiliaukite svajojД™, nes svajonД—s gali padД—ti pakilti virЕЎ kasdienybД—s.


„Nematoma gija jungia tuos, kuriems lemta susitikti nepaisant laiko, vietos ar aplinkybių. Toji gija gali išsitempti arba susimazgyti. Bet nutrūkti ji niekada nenutrūks.“

В В В В SenovД—s KinЕі PatarlД—




Д®Еѕanginis Еѕodis


Kai Laura Šrof (Laura Schroff) 1978 metais įžengė į mano biurą Manhatane pokalbio dėl darbo, jos pasitikėjimas savimi ir asmenybė padarė man įspūdį, bet, kalbant atvirai, sužavėta nebuvau. Bent jau tiek, kad iš karto ją pasamdyčiau. Man ji patiko, nuomonę susidariau teigiamą, tačiau rūpėjo išsiaiškinti daugiau – ne tik apie jos gebėjimus, bet ir apie vertybes. Norėjau suprasti, kokia ji yra iš tiesų.

Anuomet dirbau novatoriškame mėnesiniame žurnale Ms., kuris buvo pradėtas leisti 1972 metais. Naujojo žurnalo idėja buvo paprasta, bet drauge ir labai sudėtinga: siekėme tapti pokyčių visuomenėje katalizatoriumi. Žurnalas palaikė lyčių lygybę, stengėsi įkvėpti moterims drąsos ir užsidegimo atskleisti savo potencialą, pačioms priimti sprendimus ir konkuruoti vyrų dominuojamose Amerikos korporacijose. Aštuntajame dešimtmetyje mes dar negyvenome pasaulyje, kuriame, kaip dabar, beveik keturiasdešimt procentų Harvardo verslo mokyklos absolventų – moterys. Nebuvo ir Opros Vinfrei (Oprah Winfrey) televizijos laidų, skatinančių moteris gyventi drąsiau ir turiningiau. 1978 metais net pati Opra dar neplanavo leisti savo įkvepiančio žurnalo O.

Daugeliu atžvilgių žurnalas Ms. anuomet buvo vienintelis, grindžiantis kelią tokioms moterims kaip Opra, siekiantis įkvėpti ateities lyderių kartą. Todėl mes visi, dirbę žurnale, jautėmės asmeniškai atsakingi už tokią misiją. Mums atrodė, kad mes ne šiaip dirbame savo darbą, o padedame pakeisti visą pasaulį! Viena iš mano pareigų buvo samdyti moteris, galinčias parduoti mūsų žurnalo reklaminį plotą, – tai labai svarbu ir sudėtinga visiems žurnalams, o ypač tokiems naujiems leidiniams kaip Ms. Kai esi naujas ir kitoks, žmonės gali nesuprasti, už ką tu kovoji, todėl gana ilgai nacionalinė reklamos bendruomenė į mūsų žurnalą žiūrėjo kreivokai – kaip į skunsą per iškylą. Todėl pardavėjams teko labai sunkiai dirbti, norint parduoti ne tik mūsų puslapių reklaminį plotą, bet ir skelbiamą žinią, vertybes, požiūrį. Man reikėjo moterų, suvokiančių šį iššūkį, tokių, kurios, kaip aš, būtų ištikimos žurnalo vizijai, drąsiai eitų į priešiškas stovyklas ir pakeistų žmonių nuomonę. Man reikėjo žmogaus, turinčio susiformavusias vertybes ir nestokojančio drąsos už jas pakovoti.

Taigi sutikusi LaurД… uЕѕdaviau sau klausimД…: ar jai tikrai rЕ«pi tai, kД… mes ДЌia darome, ar tiesiog reikia darbo?

Paskyriau Laurai antro pokalbio laikД…, o tada paklausiau, kas jai svarbiausia gyvenime. Ji nesudvejojo. Papasakojo apie savo ЕЎeimД… ir draugus, apie lojalumД… ir bendruomenД™, apie pokyДЌius ЕѕmoniЕі gyvenime. Man pasidarД— visiЕЎkai aiЕЎku, kad Laura yra moteris, kuriai tie dalykai tikrai rЕ«pi. Ji entuziastingai kalbД—jo apie tai, kД… mes savo Еѕurnalu norД—jome pasiekti, suprato, kaip svarbu ДЇkvД—pti Еѕmones drД…siau svajoti ir geriau gyventi. Netrukus po antrojo pokalbio mes pasiЕ«lД—me Laurai darbД…. Nieko nenustebino, kad ДЇ reklamos bendruomenД™ ДЇЕѕengusi su tokia aistra ir ДЇtaiga, ji sugebД—jo smarkiai padidinti reklamos kiekДЇ Еѕurnale.

TaДЌiau tik po daugelio metЕі aЕЎ iЕЎ tiesЕі supratau, koks nuostabus Еѕmogus yra Laura.

IЕЎД—jusi iЕЎ Еѕurnalo Ms., ДЇsidarbinau naujame revoliucingame laikraЕЎtyje USA Today, kuriame irgi reikД—jo kautis dД—l kiekvieno dolerio, mokamo uЕѕ reklamД…. AЕЎ, pardavimo vadovД—, turД—jau ДЇtikinti ЕЎalies ДЇmones mumis pasitikД—ti, reklamuoti savo produktus ir paslaugas spalvingame, kokybiЕЎkame nacionaliniame dienraЕЎtyje, o tai buvo neДЇprasta mЕ«sЕі ЕЎalyje. UЕѕduotis atrodД— iЕЎties bauginanti. Supratau, kad turiu pasamdyti protingЕі patikimЕі ЕѕmoniЕі. Laura buvo pirmoji mano sД…raЕЎe. Ji prisijungД— prie mЕ«sЕі komandos ir vД—l fenomenaliai padirbД—jo: pardavД— naujojo laikraЕЎДЌio reklaminio ploto uЕѕ milijonus doleriЕі.

Bet ne tai man padД—jo suvokti, kokia ji nepaprasta.

Bėgant laikui mudvi su Laura tapome ne vien bendradarbėmis, bet ir geromis draugėmis. Kartu pietaudavome, aptarinėdavome vaikinus, eidavome apsipirkti – darėme viską, ką kartu veikia draugės. Pradėjome nuoširdžiai domėtis viena kitos gyvenimu. Todėl nieko keista, kad 1986 metais, antradienį po Darbo dienos šventės, Laura įėjo į mano kabinetą ir papasakojo, kas jai vakar nutiko.

Tada negalД—jau Еѕinoti, jog jos papasakota istorija kada nors virs knyga. NegalД—jau Еѕinoti, kad ДЇvykis, kurДЇ ji man papasakojo, iЕЎryЕЎkins LaurД…, atskleis jos asmenybД™. Tada tai buvo tik istorija, viena iЕЎ daugelio, kuriomis pasidalijome. Abejoju, ar kuri nors iЕЎ mudviejЕі manД—, jog apie tai kalbД—sime dar ir ЕЎiandien, po dvideЕЎimt penkeriЕі metЕі.

Laura man papasakojo, kad jД…, iЕЎД—jusiД… pasivaikЕЎДЌioti netoli savo namЕі Manhatano centre, gatvД—je sustabdД— vienuolikos metЕі berniukas ir papraЕЎД— centЕі. Pasak Lauros, berniuko akys buvusios labai liЕ«dnos, jis pasiguodД— esД…s labai alkanas. Ji prisipaЕѕino iЕЎ pradЕѕiЕі tiesiog nuД—jusi, bet paskui neЕѕinia kodД—l sugrДЇЕѕusi atgal. TaДЌiau, uЕѕuot davusi berniukui dvideЕЎimt penkiЕі centЕі monetД…, Laura nusivedД— jДЇ pavalgyti.

Labai nustebau. Aš pati jau buvau išmokusi nematyti elgetų Manhatano gatvėse, todėl net neabejoju, kad būčiau pro tą vaiką praėjusi ir net neatsigręžusi. Lauros poelgis mane sužavėjo. Tą vakarą mudvi nuėjome kartu pavakarieniauti ir kalbėjomės apie tą berniuką – Morisą. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi jos tokios susijaudinusios. Nors ji ką tik sutiko tą vaiką, jai labai rūpėjo jo gerovė. Atrodė, jis kažkaip užgavo jos širdies stygas.

BД—go dienos, savaitД—s, mД—nesiai, mes dar daug kartЕі kalbД—jomД—s apie MorisД…, ir juo daugiau Laura man apie jДЇ pasakojo, juo geriau supratau, kodД—l ji rЕ«pinasi juo. TaДЌiau turiu prisipaЕѕinti, kad kartais suabejodavau, ar Laura priД—mД— tinkamД… sprendimД…, ar vertД—jo jai prasidД—ti su tuo berniuku ir jo siaubingai sugedusia ЕЎeima. Jaudinausi, kad jai gali nutikti kas nors bloga arba jos veiksmai gali bЕ«ti klaidingai suprasti. KartkartД—mis net labai ant jos pykdavau, nes man atrodД—, jog ji pernelyg rizikuoja. SvarsДЌiau, ar Laura pagalvojo apie milЕѕiniЕЎkД… atsakomybД™, kuriД… uЕѕsikrovД— ant peДЌiЕі. O jei dД—l tokio gerumo Morisas taps nuo jos priklausomas? Kas bus, jeigu ЕЎiam nemylimam ir skriaudЕѕiamam vaikui reikia daugiau, nei ji gali duoti? Visas ЕЎias abejones iЕЎsakiau ir Laurai, daЕѕnai gana kategoriЕЎkai. Man atrodД—, kad turiu paЕѕadinti jos sveikД… protД….

TaДЌiau netrukus supratau, jog Laura nesivadovauja protu. JД… ДЇ priekДЇ vedД— tikД—jimas, ДЇsitikinimai ir meilД—.

Laura mane įtikino (greičiau poelgiais nei žodžiais), kad niekada nepaliks Moriso. Ilgainiui, kalbėdamasi su ja apie Morisą, aš suvokiau: įtraukdama jį į kasdienius savo gyvenimo ritualus, Laura suteikė jam vertingų pamokų, kurias jis prisimins visą gyvenimą. Ji man prisipažino: kas benutiktų – kad ir kaip sėkmingai susiklostytų jos, reklamos pardavimo vadovės, karjera, kad ir kokia ji būtų užsiėmusi, kad ir kaip pasikeistų jos asmeninis gyvenimas – ji visada jausis įsipareigojusi Morisui. Tada aš jau gerai ją pažinojau ir supratau, jog tai – ne vien žodžiai. Laura labai rimtai žiūrėjo į savo įsipareigojimą Morisui ir neketino jo apleisti.

Kaip tik tada aЕЎ pagaliau pradД—jau suprasti, kokia neДЇtikД—tina yra Lauros istorija.

Mes gyvename ciniЕЎkame pasaulyje, kartais mЕ«sЕі cinizmas trukdo mums matyti gyvenimД… tokДЇ, koks jis iЕЎ tiesЕі yra. Mano paДЌios ДЇgytas, niujorkieДЌiams bЕ«dingas cinizmas trukdД— man suprasti, koks ypatingas yra Lauros ir Moriso ryЕЎys, o Laura kaЕѕkaip sugebД—jo atsiriboti nuo visЕі sunkumЕі, rizikos, nuo savo poelgiЕі beprotiЕЎkumo ir ДЇЕѕvelgti esmД™: graЕѕiД… ir nuoЕЎirdЕѕiД… dviejЕі vienas kitam reikalingЕі ЕѕmoniЕі draugystД™.

O dabar negaliu atsidЕѕiaugti, kad Laura papasakojo savo istorijД… visam pasauliui. Tikiu, jog jos paprasti kasdieniai poelgiai yra be galo prasmingi, ir viliuosi, kad jos istorija jus ДЇkvД—ps ne maЕѕiau, nei ДЇkvД—pД— mane.

Pamenu, kadaise perskaičiau vieną dr. Martino Liuterio Kingo jaunesniojo mintį. Jis sakė: „Lai pirmas žingsnis bus tikėjimas. Nereikia matyti visų laiptų, kad žengtum pirmą žingsnį.“

AДЌiЕ« Tau, Laura, uЕѕ tai, jog su Morisu Еѕengei tД… pirmД… ЕѕingsnДЇ.



В В В В Valerie Salembier
В В В В Vyresnioji viceprezidentД—, leidД—ja ir komercijos direktorД—Town & Country




Д®vadas


Brukline ant šaligatvio stovi berniukas ir stebi, kaip viena moteris bėga kiek kojos neša, o kita ją vejasi su plaktuku rankoje. Viena – jo tėčio draugė. Kitos, nešinos plaktuku, jis nepažįsta.

Berniuko gyvenimas – tikras pragaras. Jam šešeri. Visas kūnelis nusėtas raudonomis patalinių blakių įkandimų žymėmis. Dėl prastos mitybos iš jo vien kaulai ir oda belikę. Iš alkio net skrandį sopa, bet tai jam jokia naujiena. Kartą, kai jis buvo vos dvejų, skaudėjo tiesiog nepakeliamai, tad maisto jis nuėjo ieškoti konteineryje, prisivalgė žiurkių išmatų ir jam reikėjo išplauti skrandį. Gyvena jis ankštame apšniaukštame tėvo butuke apleistoje Bruklino dalyje, miega vienoje lovoje su įbroliais, kurie nuolat šlapinasi į lovą, ir bando išgyventi toje mirtimi alsuojančioje skylėje. Motinos jis nematė jau tris mėnesius ir nežino kodėl. Jo pasaulis – narkotikai, smurtas ir nepaliaujama sumaištis; nors yra vos šešerių, berniukas suvokia, kad ilgai taip netvers, jeigu niekas jo gyvenime greitu laiku nepasikeis.

Jis nesimeldžia, nes nemoka maldų, bet mintyse nesiliauja kartojęs: „Prašau padaryti taip, kad mano tėtis neleistų man numirti.“ Tam tikra prasme šie žodžiai ir yra jo kasdienė maldelė.

O tada berniukas pamato, kaip iš kito jų kvartalo galo grįžta tėvas. Moteris su plaktuku irgi jį pastebi ir pradeda klykti: „Jaunėli, kur mano sūnus?“

Berniukas atpaЕѕДЇsta jos balsД….

„Mama?“

Moteris su plaktuku rankoje pasižiūri į vaiką. Ji atrodo sutrikusi, įsižiūri atidžiau ir galiausiai taria: „Morisai?“

Berniukas neatpaЕѕino savo motinos, nes nuo marihuanos jai iЕЎkrito visi dantys.

Motina nepaЕѕino savo vaiko, nes jis buvo siaubingai sulysД™s ir iЕЎdЕѕiЕ«vД™s.

Tada ji nusiveja Jaunėlį klykdama: „Pažiūrėk, ką tu padarei mano mažyliui!“

Berniukas turėtų jaustis išsigandęs arba sutrikęs, bet iš tikrųjų tą akimirką jis jaučiasi laimingas. Jis laimingas, kad pas jį sugrįžo motina ir kad dar nemirs – bent jau kol kas, bent jau čia.

Е iД… akimirkД… vaikas prisimins dar ilgai, nes bЕ«tent taip jis suЕѕinojo, jog mama jДЇ myli.




1.В Gal turite centukЕі?


„Atleiskite, ponia, gal turite centukų?“

Tokie buvo pirmieji jo man iЕЎtarti ЕѕodЕѕiai vienД… saulД—tД… rugsД—jo dienД… PenkiasdeЕЎimt ЕЎeЕЎtojoje gatvД—je Niujorke, prie pat BrodvД—jaus.

Kai vaikas mane uЕѕkalbino, aЕЎ jo iЕЎ tikrЕіjЕі net neiЕЎgirdau. ЕЅodЕѕiai iЕЎtirpo gatvД—s ЕЎurmulyje tarp automobiliЕі signalЕі ir ЕѕmoniЕі, stabdanДЌiЕі taksi, ЕЎЕ«ksniЕі. Jo balsas susiliejo su triukЕЎmu, ДЇkyriu fonu, kurio niujorkieДЌiai ilgainiui iЕЎmoksta negirdД—ti. Taigi praД—jau pro berniukД…, tarsi jo ten iЕЎ viso nebЕ«tЕі.

TaДЌiau nuД—jusi vos kelis Еѕingsnius sustojau.

O tada – iki šiol dar negaliu paaiškinti kodėl – grįžau atgal.

Grįžau atgal ir pasižiūrėjau, kieno tas balsas. Tai buvo dar visai vaikas. Eidama pro šalį akies krašteliu spėjau pastebėti čia stovintį berniūkštį. Bet dabar, atsidūrusi prie pat jo, suvokiau, kad jis dar visai mažas – kūnas smulkutis, rankos it šakaliukai, akys didelės apskritos. Vilkėjo dėmėtą apdriskusį vyšnių spalvos sportinį nertinį ir aptriušusias tokios pat spalvos sportines kelnes. Avėjo nudrengtus baltus nesuvarstytus sportbačius, jo panagės buvo juodos nuo purvo. Bet akys nuostabiai šviesios ir atrodė jis itin mielas. Vėliau sužinojau, jog tada jam buvo vienuolika.

Jis ištiesė ranką ir dar kartą paklausė: „Atleiskite, ponia, gal turite centukų? Aš labai alkanas.“

Mano atsakymas jДЇ tikriausiai nustebino, bet mane paДЌiД… jis visiЕЎkai pribloЕЎkД—.

„Jeigu nori valgyti, – pasakiau, – nusivesiu tave į McDonald’s ir pavaišinsiu vakariene.“

„Ar galėsiu gauti mėsainį su sūriu?“

„Taip“, – atsakiau.

„O didįjį mėsainį?“

„Jeigu tik nori.“

„O dietinės kokakolos?“

„Žinoma.“

„O šokoladinio kokteilio ir keptų bulvyčių?“

Pasakiau, kad jis galД—s valgyti viskД…, ko tik panorД—s. Tada paklausiau, ar galiu pavalgyti kartu su juo.

Berniukas akimirkД… galvojo.

„Aišku“, – galiausiai nusprendė.

Tądien mudu vakarieniavome restorane McDonald’s.

Nuo tos dienos susitikdavome kiekvienД… pirmadienДЇ.

Ir taip – 150 pirmadienių.

Jo vardas Morisas ir jis pakeitД— mano gyvenimД….



KodД—l sustojau ir grДЇЕѕau prie Moriso? Man bЕ«tЕі lengviau paaiЕЎkinti, kodД—l iЕЎ pradЕѕiЕі tiesiog praД—jau pro ЕЎalДЇ. Nekreipiau ДЇ jДЇ dД—mesio vien todД—l, kad jo mano darbotvarkД—je nebuvo.

Matote, aš gyvenu griežtai pagal darbotvarkę. Skiriu susitikimus, užpildau spragas, viską susiplanuoju sekundės tikslumu. Lekiu iš vieno susitikimo į kitą, varnele žymėdamasi jau atliktus darbus. Esu ne šiaip punktuali – visada visur pasirodau penkiolika minučių anksčiau. Taip ir gyvenu, tokia jau aš esu – tačiau gyvenime nutinka dalykų, kurie niekaip neįtelpa į darbotvarkę.

Štai, pavyzdžiui, lietus. Tą dieną, kai sutikau Morisą – 1986 metų rugsėjo 1-ąją – mieste praūžė milžiniška audra, naktį net prabudau nuo įkyraus lietaus barbenimo. Savaitgalį minėjome Darbo dieną, vasara jau ėjo į pabaigą, bet tą popietę turėjau bilietus į Atvirojo JAV teniso čempionato rungtynes – vietos ložėje, už trijų eilių nuo pagrindinės aikštelės. Nesu aistringa teniso gerbėja, tačiau mėgstu sėdėti gerose vietose – man tai apčiuopiamas pasiektos sėkmės įrodymas. 1986 metais buvau trisdešimt penkerių, dirbau laikraščio USA Today reklamos pardavimo vadove, darbas man puikiai sekėsi, o asmeninės savybės padėjo užmegzti daugybę ryšių. Gal ir negalėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas tobulas – juk vis dar buvau viena, nesusiradau to vienintelio – bet, kad ir kaip žiūrėtum, sekėsi man visai neblogai. O tai, jog galiu nusivesti klientus į teniso rungtynes ir nemokamai sėdėti prie pat aikštelės, yra dar vienas įrodymas, kiek daug pasiekė darbininkų šeimos iš Long Ailando atžala.

Tačiau tądien dangus prakiuro kaip reikiant ir vidurdienį buvo atšauktos visos čempionato rungtynės. Pasikuičiau po namus, truputį apsitvarkiau, kai kam paskambinau, o tada skaičiau laikraščius, kol vakarop lietus galiausiai liovėsi. Čiupau megztinį ir išlėkiau pasivaikščioti. Nežinojau, kur eisiu, bet tikslas buvo aiškus – pasimėgauti rudeniška vėsa, pasidžiaugti paskutiniais saulės spinduliais, pramankštinti raumenis ir atsisveikinti su vasara. Neketinau niekur sustoti.

Todėl ir praėjau pro šalį, kai mane užkalbino Morisas. Be to, nepamirškime, kad kalba eina apie devintą dešimtmetį Niujorke, kai valkatos ir elgetos gatvėse buvo toks pat įprastas reginys kaip ir vaikai su dviračiais arba mamos, stumiančios vežimėlius. Tauta mėgavosi ekonominiu pakilimu, kiekvieną dieną Volstrite buvo kepami nauji milijonieriai. Tačiau praraja tarp turtingųjų ir vargšų vis didėjo, tai buvo itin akivaizdu Niujorko gatvėse. Kad ir kiek pinigų turėjo atsirasti tariamai vidurinės klasės atstovų kišenėse, vargingiausiai gyvenantiems, labiausiai gyvenimo nuskriaustiems žmonėms nubyrėjo ne kažin kas, tad daugeliui jų vienintelė išeitis buvo apsigyventi gatvėje. Ilgainiui visi apsiprato su tokiais reginiais: sulysę išvargę vyrai, liūdnos susirūpinusios moterys, vargetos, vilkintys skudurais, įsikūrę pakampėse, miegantys gatvėse, prašinėjantys centų iš praeivių. Sunku patikėti, kad atsirastų žmogus, kurio nesujaudintų tokia nepavydėtina padėtis. Bet gatvėse jų vis daugėjo, todėl dauguma praeivių kone sąmoningai nusprendė nusigręžti – paprasčiausiai nekreipti į juos dėmesio. Problema buvo tokia milžiniška ir taip išplitusi, kad atrodė beprasmiška stabtelėti ir padėti kokiam vienam elgetai. Todėl mes kiekvieną dieną paprasčiausiai ėjome pro šalį, bangomis plūdome, paskendę savo rūpesčių jūroje, įsitikinę, jog niekuo negalime jiems padėti.

Turiu pasakyti, kad man jau buvo tekД™ bendrauti su vienu benamiu ЕѕiemД…, dar prieЕЎ susipaЕѕДЇstant su Morisu. Jis vardu Stenas ir gyveno gatvД—je ЕЎalia Е eЕЎtojo aveniu, netoli mano buto. Stenas, kresnas keturiasdeЕЎimtmetis vyrukas, turД—jo vilnones pirЕЎtines, tamsiai mД—lynД… kepurД™, senus darbinius batus ir dar kelis daiktus, sukiЕЎtus ДЇ plastikinius maiЕЎelius, nors tarp jЕі tikrai nebЕ«tum radД™s tokiЕі mums savaime suprantamЕі dalykЕі kaip ЕЎilta antklodД— ar Еѕieminis paltas. Miegojo jis ant grindinio groteliЕі virЕЎ metro linijos, tad gyvybД™ jam palaikД— nuo pravaЕѕiuojanДЌiЕі traukiniЕі sklindanti ЕЎiluma.

Vieną dieną paklausiau, gal jis norėtų kavos. Stenas atsakė norįs – su pienu ir keturiais šaukšteliais cukraus, jeigu galima. Nuo tada kasdien eidama į darbą pakeliui atnešdavau jam kavos. Paklausdavau Steno, kaip jam sekasi, palinkėdavau sėkmės, kol vieną dieną jo tiesiog nebeliko, o grindinio grotelės ir vėl buvo tik grotelės, ne benamio guolis. Stenas paprasčiausiai pranyko iš mano gyvenimo, aš niekada taip ir nesužinojau, kas jam nutiko. Man buvo liūdna, kad jo nebėra, dažnai svarstydavau, kas jam atsitiko, tačiau gyvenimas tekėjo savo vaga ir ilgainiui lioviausi apie jį galvojusi. Nenorėčiau manyti, jog mano užuojauta Stenui ir kitiems į jį panašiems buvo paviršutiniška, vis dėlto, pridėjusi ranką prie širdies, turiu pripažinti: tai tiesa. Man jų bėdos rūpėjo, bet ne tiek, kad ką nors pakeisčiau savo gyvenime ir jiems padėčiau. Nesu jokia didvyrė geradarė. Kaip dauguma niujorkiečių, ir aš išmokau atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių.



O tada atsirado Morisas. PraД—jau pro jДЇ, nuЕѕingsniavau iki gatvД—s kampo, pasukau ДЇ BrodvД—jЕі ir pusiaukelД—je sustojau gatvД—s viduryje. StovД—jau ten sustingusi kelias minutes, prieЕЎais maЕЎinas, laukianДЌias Еѕalio ЕЎviesoforo signalo, kol mane paЕѕadino nekantrus automobiliЕі pypsД—jimas. Apsisukau ir nuskubД—jau atgal link ЕЎaligatvio. Nepamenu, ar apie tai galvojau, ar sД…moningai nusprendЕѕiau apsigrД™Еѕti. Tik atsimenu, kaip tai padariau.

Dabar, po tiek metų prisiminusi tą dieną tikiu, kad prie Moriso mane patraukė stiprus nematomas ryšys. Vadinu jį nematoma gija. Pasak vienos kinų patarlės, toji gija jungia du žmones, kuriems lemta susitikti, nepriklausomai nuo laiko, vietos ir aplinkybių. Vienose legendose ji vadinama raudona lemties gija, kitose – likimo siūlu. Aš manau, jog kaip tik dėl tos gijos mudu su Morisu atsidūrėme ant to paties šaligatvio šio milžiniško miesto knibždėlyne – du žmonės iš aštuonių milijonų, kuriuos kažkas sieja ir kuriems lemta tapti draugais.

ЕЅinote, mudu nesame nei antЕѕmogiai, nei itin dorybingi teisuoliai. Kai susitikome, buvome du ЕѕmonД—s, turintys sudД—tingД… praeitДЇ ir trapiЕі svajoniЕі. Bet kaЕѕkaip atradome vienas kitД… ir tapome draugais.

O tai, patys ДЇsitikinsite, iЕЎ esmД—s pakeitД— mЕ«sЕі gyvenimus.




2.В Pirmoji diena


Patraukėme gatve į McDonald’s. Ėjome tylomis. Tai, ką dabar darėme – ėjome kartu vakarieniauti, nors buvome visiškai nepažįstami žmonės, suaugusysis ir vaikas, – atrodė keistai, mes abu tai puikiai suvokėme.

Galiausiai neištvėriau: „Labas, aš Laura.“

„Mano vardas Morisas“, – atsakė berniukas.

Atsistojome į eilę. Užsakiau jam viską, ko jis norėjo – didįjį mėsainį, bulvyčių, tiršto šokoladinio kokteilio – ir sau to paties. Susiradome staliuką, atsisėdome ir Morisas puolė prie maisto. „Jis išbadėjęs, – pamaniau. – Galbūt net nežino, kada kitą kartą gaus pavalgyti.“Berniukui užteko vos kelių minučių ištuštinti padėklą. Pasisotinęs jis paklausė, kur gyvenu. Sėdėjome prie lango, pro kurį buvo matyti mano namas, todėl parodžiau ranka ir pasakiau: „Štai ten.“

„Ar tu gyveni viešbutyje?“ – paklausė Morisas.

„Ne, – paaiškinau, – ten mano butas.“

„Kaip pas Simpsonus?“

„Kalbi apie filmuką? Ne visai. Simpsonai gyvena nuosavame dviejų aukštų name, o manasis tėra vieno kambario butukas. Kur tu gyveni?“

PrieЕЎ atsakydamas jis akimirkД… dvejojo, bet paskui prisipaЕѕino, kad gyvena socialiniame bЕ«ste VakarЕі penkiasdeЕЎimt ketvirtosios ir BrodvД—jaus gatviЕі kampe.

NegalД—jau patikД—ti, jog jo namai vos per du kvartalus nuo manЕіjЕі. MЕ«sЕі pasaulius teskyrД— viena vienintelД— gatvД—.

Vėliau supratau: prisipažinęs, kur gyvena, Morisas parodė, kaip manimi pasitiki. Jis nebuvo pratęs pasitikėti suaugusiaisiais, o ypač baltaisiais. Jeigu būčiau geriau pagalvojusi, būčiau susivokusi, kad niekas niekada nesustojo su juo pasikalbėti, nepaklausė, kur jis gyvena, gražiai su juo nesielgė, juo labiau nevaišino vakariene. Ir kodėl neturėčiau kelti jam įtarimų? Iš kur jis galėjo žinoti, jog nesu socialinė darbuotoja, norinti paimti jį iš šeimos? Kai grįžęs namo Morisas vienam iš savo dėdžių papasakojo, kad kažkokia teta nusivedė jį į restoraną pavakarieniauti, šis įspėjo: „Ji nori tave pagrobti. Laikykis nuo jos atokiau. Ir nesitrink prie to kampo – ji gali sugrįžti.“

Nusprendžiau turinti Morisui ką nors papasakoti apie save. Kažkas man kuždėjo, kad nusivesdama jį vakarienės pasielgiau tinkamai, bet kažkodėl jaučiausi ne itin smagiai. Juk jis dar visai vaikas, o aš – jam svetimas žmogus. Argi vaikai nėra mokomi nesikalbėti su nepažįstamaisiais? Gal taip elgdamasi peržengiau kokias nors ribas? Žinau, bus tvirtinančių, jog pasielgiau visai netinkamai. Atsakyti galiu tik viena: giliai širdyje tikiu, kad būtent taip ir turėjau pasielgti. Nors neabejoju – atsiras skeptikų, manančių priešingai. Todėl nusprendžiau, jog papasakojusi Morisui apie save, nebebūsiu jam visiškai nepažįstamas žmogus.

„Aš dirbu laikraštyje USA Today“, – pasakiau.

Buvo akivaizdu, kad jis neturi žalio supratimo, ką čia tauškiu. Paaiškinau, jog tai naujas leidinys, siekiantis tapti pirmaujančiu nacionaliniu laikraščiu šalyje. Papasakojau, kad mano darbas – parduoti reklamos plotą, nes tik taip laikraštis gali išsilaikyti. Aiškiau jam nepasidarė.

„Tai ką tu darai per dieną?“ – pasidomėjo Morisas.

Aha, jis klausia apie mano dienotvarkę. Trumpai jam pristačiau: skambinu dėl pardavimo, dalyvauju susirinkimuose, verslo pietuose, rengiu pristatymus, kartais – vakarieniauju su klientais.

„Ir taip kiekvieną dieną?“

„Taip, kiekvieną dieną.“

„Ar kada nors praleidi bent dieną?“

„Tik jei susergu, – paaiškinau. – Tačiau sergu aš retai.“

„O ar būna dienų, kai to nedarai?“

„Ne, nebūna. Toks mano darbas. Be to, man jis labai patinka.“

Mačiau, kad Morisas taip ir liko nesupratęs, ką noriu jam pasakyti. Tik vėliau paaiškėjo, jog aš – pirmas jo sutiktas žmogus, turintis darbą.



TД…dien sД—dД—dama su juo prie stalo neЕѕinojau ir dar kai ko. Net nenutuokiau, kad kelniЕі kiЕЎenД—je jis turi peilДЇ.

IЕЎ tiesЕі net ne peilДЇ, o kanceliarinДЇ peiliukД… aЕЎtriais aЕЎmenimis. NukniaukД— jДЇ iЕЎ Duane Reade parduotuvД—s BrodvД—juje. Tai rodo, kiek maЕѕai aЕЎ Еѕinojau apie Moriso pasaulДЇ, nes nД— akimirkД… nesusimД…sДЌiau, kad jis gali bЕ«ti ginkluotas. Mintis, jog ЕЎitos maЕѕos gleЕѕnos rankutД—s gali laikyti ginklД…, paprasДЌiausiai netilpo man galvoje. Net neЕЎmД—stelД—jo mintis, kad berniukas gali pasinaudoti ginklu, juo labiau kad ginklo jam reikia apsiginti nuo smurto, supanДЌio jДЇ iЕЎ visЕі pusiЕі.

DidЕѕiД…jД… vaikystД—s dalДЇ MorisД… labiausiai skaudino Еѕmogus, davД™s jam gyvybД™.

Moriso tД—vo daЕѕniausiai nebЕ«davo ЕЎalia, o kai pasirodydavo, jis padarydavo tiek Еѕalos ir sukeldavo tiek nevaldomos maiЕЎaties, kad atsiriboti nuo viso to bЕ«davo tiesiog neДЇmanoma. TД—vo vardas irgi Morisas, pavadintas jis taip buvo savo praЕѕuvД—lio tД—vo garbei. Jam gimus, niekas nemokД—jo taisyklingai ЕЎio vardo uЕѕraЕЎyti, tad dД—l ДЇsivД—lusios klaidos jis tapo Morysu. Ilgainiui ЕѕmonД—s jДЇ pradД—jo vadinti tiesiog Kairiu, nes, net ir bЕ«damas deЕЎiniarankis, savo varЕѕovus ant menДЌiЕі jis paguldydavo smЕ«giu iЕЎ kairД—s.

Morysas netraukД— nД— metro ЕЎeЕЎiasdeЕЎimties, bet dД—l tokio Е«gio jis tapo tik atkaklesnis ir agresyvesnis, tarsi kasdien turД—tЕі kam nors kД… nors vis iЕЎ naujo ДЇrodyti. Pavojingame rytЕі Bruklino rajone (kiek didesniame nei dviejЕі kvadratiniЕі kilometrЕі plote, vadinamame Braunsviliu; ДЌia penktajame deЕЎimtmetyje susibЕ«rД— garsioji Bruklino samdomЕі ЕѕudikЕі gauja, o vД—liau glaudД—si paДЌios Еѕiauriausios ЕЎalies gaujos), kuriame jis gyveno, Moryso buvo bijomasi uЕѕvis labiausiai.

Jis buvo liūdnai pagarsėjusios Tomahaukųgrupuotės narys, ginkluotų apiplėšimų specialistas – jam tai velniškai gerai sekėsi. Net ir savo pažįstamus jis kartkartėmis apšvarindavo. Hovardo alėjoje būdavo lošiama kauliukais – susirinkdavo penkiolika dvidešimt žmonių, sumesdavo dešimtinių ir dvidešimtinių į puodą, Morysas taip pat dažnai prie jų prisidėdavo. Vieną kartą jis ramiausiai pareiškė visus pinigus pasiimąs sau. „Iš manęs niekas nieko negaus, velniai rautų“, – pareiškė vienas žaidėjas. Morysas trinktelėjo jam kartą per veidą savo pistoleto buože, išvertė jį iš kojų, tada susirinko kelis šimtus dolerių ir paprasčiausiai nuėjo. Niekas daugiau neištarė nė žodžio. Kitą dieną Morysas stovėjo atsirėmęs į automobilį priešais savo namą ir šypsojosi žmonėms, kuriuos vakar apiplėšė. Jis provokavo juos ką nors pasakyti. Bet niekas neišdrįso.

Pagaliau Morysas rado savęs vertą porą – patrakėlę Darčelą. Liekna, šviesiai rusvos odos, švelnių bruožų gražuolė Darčela buvo viena iš vienuolikos vienišos motinos, Rozos iš Baltimorės, atsikrausčiusios gyventi į Brukliną, vaikų. Augusi su dešimt brolių, Darčela nenusileido nė vienam iš jų. Ji įveikdavo kiekvieną, stojusį jai skersai kelio, vyrą ar moterį: nepailsdama smūgiuodavo, kol anie išleisdavo paskutinį kvapą. Niekas nežinojo, ar jai galvoje negerai, ar šiaip rankos niežti. Paauglystėje Darčela buvo viena iš nedaugelio moterų Tomahaukų gaujoje ir išdidžiai vilkėjo jų skiriamąjį ženklą – juodą odinį švarkelį.

O paskui ji pamilo gaujos narį, padariusį jai didelį įspūdį pasipūtėliška laikysena. Morysas ir Darčela visai netiko vienas kitam. Jie buvo panašaus būdo, abu greitai užsiplieskiantys it degtukai, bet vis tiek tapo pora. Ji vadino jį Jaunėliu – šiaip ar taip, jis buvo Morisas jaunesnysis. Jis vadino ją Rude dėl jos šviesiai rudos odos spalvos, būdingos mišrios rasės žmonėms. Juodu susilaukė trijų vaikų dar iki dvidešimtojo Darčelos gimtadienio. Pirmos gimė dvi dukterys – Selestė ir Latoja. Paskui sūnus – berniukas, kurį ji pavadino Morisu.

Deja, Morisui ir jo sesД—ms labai nepasisekД—, nes tД—vai juos auklД—jo ne ЕѕodЕѕiais, o kumЕЎДЌiais. YpaДЌ Morysas, beviltiЕЎkas narkomanas ir alkoholikas, prisiЕЎniojД™s kokaino, marihuanos ar prisilakД™s kokio vynelio nebesuvaldydavo ДЇsiЕ«ДЌio. GrДЇЕѕД™s namo jis keiksmais ir kumЕЎДЌiais iЕЎsiliedavo ant ЕЎeimos. Nuolat dauЕѕydavo dukteris per galvД…, o kartД… Selestei taip uЕѕvoЕѕД—, kad jai net plyЕЎo ausies bЕ«gnelis. DarДЌelД… jis dauЕѕydavo, spardydavo ir talЕѕydavo taip pat negailestingai, kaip visas savo aukas Braunsvilyje, o tada ateidavo ir Moriso, jo vienintelio sЕ«naus, eilД—. Kai berniukas pravirkdavo, jis liepdavo jam uЕѕДЌiaupti kakarinД™ ir dauЕѕydavo toliau.

Paskui Morysas kelioms dienoms pradingdavo pas savo merguЕѕД—lД™ DianД…, o sugrДЇЕѕД™s namo prigrasindavo DarДЌelai net neЕѕiЕ«rД—ti ДЇ kitus vyrus. Galiausiai jai iki gyvo kaulo ДЇgriso Moryso neiЕЎtikimybД—, tad susirinko vaikus ir persikraustД— ДЇ socialinДЇ bЕ«stД… Bed-stuy rajone Brukline. Tai buvo dvideЕЎimt septyniЕі ЕЎeЕЎiaaukЕЎДЌiЕі namЕі kompleksas, iЕЎsidД—stД™s maЕѕdaug dvylikos hektarЕі plote. Tuose namuose buvo apie 1 700 butЕі, juose glaudД—si daugiau nei 4 000 ЕѕmoniЕі, taДЌiau prieglobsДЌiu ЕЎiД… vietД… vargiai galД—jai pavadinti, nes ДЌia taip pat karaliavo smurtas ir narkotikai. Е iaip ar taip, DarДЌela ДЌia galД—jo pasislД—pti bent nuo dar didesniЕі pavojЕі.

Morysas juos rado ir ДЌia. VienД… naktДЇ jis ДЇgriuvo ДЇ jЕі butД… ir pareikalavo DarДЌelos su juo pasikalbД—ti.

„Rude, neleisiu tau manęs palikti, – ašarodamas pareiškė jis. – Aš tave myliu.“

MaЕѕojo Moriso akivaizdoje DarДЌela pareiЕЎkД— jam nenusileisianti.

„Manęs neapgausi, – atkirto ji. – Esi niekam tikęs, nešdinkis!“

Morysas smogД— jai ДЇ veidД… iЕЎ kairД—s.

DarДЌela parkrito, o maЕѕД—lis Morisas ДЌiupo tД—vui uЕѕ kojos, trokЕЎdamas apsaugoti mamД… nuo dar vieno smЕ«gio. Д®siutД™s Morysas sviedД— berniukД… ДЇ sienД…. Tai buvo didЕѕiulД— klaida: pamaДЌiusi sЕ«nЕі gulintДЇ ant grindЕі, DarДЌela puolД— ДЇ virtuvД™ ir grДЇЕѕo neЕЎina dideliu peiliu.

Morysas net nemirktelД—jo. Toli graЕѕu ne pirmД… kartД… jam buvo grasinama peiliu.

„Ir ką tu man padarysi?“ – išsišiepęs paklausė jis.

Darčela užsimojo pasiryžusi smeigti jam į krūtinę. Morysas prisidengė rankomis, todėl ji smeigė jam į rankas. Badė jį peiliu, nors jis ir stengėsi apsiginti. Galiausiai Morysas išsvirduliavo į koridorių, parkrito visas kruvinas ir sušuko: „Rude, tu mane padūrei! Bandei mane nužudyti! Kaip tu galėjai?!“

O maЕѕasis Morisas visa tai stebД—jo iЕЎpЕ«tД™s akis. Galiausiai atvaЕѕiavo policija ir paklausД— Moryso, kas jДЇ taip Еѕiauriai subadД—.

„Kažkokie vyrukai“, – tepasakė jis.

Tai tarД™s Morysas iЕЎД—jo. Vos penkeriЕі Morisas stebД—jo, kaip iЕЎeina jo tД—vas. Daugiau jo ЕЎeima jau nebus tokia kaip anksДЌiau.



Mano pirmoji vakarienД— su Morisu baigД—si po pusvalandЕѕio, bet dar nenorД—jau su juo atsisveikinti. Kai iЕЎД—jome ДЇ gatvД™, lauke skaisДЌiai ЕЎvietД— saulД—, todД—l pasiЕ«liau jam pasivaikЕЎДЌioti Centriniame parke.

„Gerai“, – sutiko jis gūžtelėjęs pečiais.

Nuėjome iki pietinio parko galo ir patraukėme taku link Didžiosios pievos. Visi aplinkui – dviratininkai, mamos su mažyliais, pabėgioti išėję sveikuoliai – atrodė linksmi ir nerūpestingi. O mudu ir dabar daug nesikalbėjome, tiesiog ėjome greta. Man rūpėjo sužinoti apie jį daugiau, išsiaiškinti, kas nutiko, kodėl jis pradėjo prašyti išmaldos gatvėje, tačiau prikandau liežuvį – nenorėjau, kad jis pagalvotų, jog per daug šniukštinėju.

Vis dД—lto vienД… klausimД… uЕѕdaviau.

„O kaip tu, Morisai? Ką tu norėtum veikti užaugęs?“

„Nežinau“, – nedvejodamas atsakė jis.

„Nežinai? Nejaugi niekada apie tai negalvoji?“

„Ne“, – ištarė jis nė nemirktelėjęs.

Morisas nesvajojo tapti policininku, astronautu, garsiu sportininku ar prezidentu. Jis net nežinojo, kad berniukai paprastai apie tai svajoja. Ir netgi jeigu būtų sugebėjęs įsivaizduoti gyvenimą už savo vargingo pasaulio ribų, kam jam apie jį svajoti? Morisas nesvajojo kuo nors tapti, nes negalėjo patikėti, kad jis galėtų būti kas nors kitas, nei yra – prašeiva, elgeta, gatvės vaikas.

Parko medЕѕiuose oЕЎД— gaivus rudeniЕЎkas vД—jelis, krito lapai, milЕѕiniЕЎkЕі guobЕі ЕЎakose ЕѕaidД— saulД—s spinduliai. AtrodД—, jog betoninis miestas liko uЕѕ tЕ«kstanДЌiЕі kilometrЕі. Daugiau nieko neklausinД—jau. Tiesiog leidau Morisui pasidЕѕiaugti kitokia nei jam ДЇprasta diena. IЕЎД—jД™ iЕЎ parko pamatД—me ledЕі veЕѕimД—lДЇ ir aЕЎ paklausiau, gal jis norД—tЕі ledЕі.

„Ar galima šokoladinių?“ – pasiteiravo jis.

„Žinoma“, – atsakiau.

Nupirkau dvi porcijas, vienД… iЕЎtiesiau Morisui ir tada jis pirmД… kartД… nusiЕЎypsojo. SakyДЌiau, santЕ«riai, ne taip, kaip iЕЎsiЕЎieptЕі dauguma vaikЕі. Е ypsena staiga pasirodД— veide ir taip pat netikД—tai pradingo. Bet jis nusiЕЎypsojo ir aЕЎ spД—jau pamatyti jo ЕЎypsenД…, kuri man pasirodД— kaip naujas graЕѕus Еѕvilgantis daiktas.

Kai baigД—me valgyti ledus, paklausiau:

„Gal norėtum dar ką nors nuveikti?“

„Ar galima pažaisti kompiuterinį žaidimą?“

„Be abejo, galima.“

NuД—jome paЕѕaisti ЕѕaidimЕі automatais BrodvД—juje. Daviau Morisui kelias monetas ir stebД—jau, kaip jis ЕѕaidЕѕia. Berniukas ДЇsitraukД— ДЇ ЕѕaidimД… kaip ir bet kuris kitas vaikas. PasistiebД™s ant pirЕЎtЕі galiukЕі, iЕЎkiЕЎД™s lieЕѕuvДЇ jis tampД— vairasvirtД™ ir skleidД— ДЇvairiausius garsus, Еѕaidime kaudamasis su varЕѕovu pasauliniame kovos menЕі ДЌempionate. Buvo smagu jДЇ stebД—ti.

VД—liau tД… dienД… suvokiau, kad pavaiЕЎinusi MorisД… vakariene ir praleidusi su juo kelias valandas jauДЌiuosi neДЇtikД—tinai gerai, o reikД—jo tiek nedaug: trupuДЌio laiko ir pinigЕі. Tai, savo ruoЕѕtu, paЕѕadino kaltД—s jausmД…. Ar sustojau ir nupirkau jam valgyti tik tam, kad pati pasijusДЌiau geriau? Ar, uЕѕuot nuД—jusi ДЇ parduotuvД™ arba kinД…, nusprendЕѕiau prasiblaЕЎkyti nupirkdama Morisui mД—sainДЇ ir ledЕі? Ar pasielgiau globД—jiЕЎkai, o gal tiesiog juo pasinaudojau?

PadД—k vargЕЎui vaikui, kad labiau vertintum savo gyvenimД…?

NesugebД—jau rasti tinkamo atsakymo. ЕЅinojau tik tiek, jog bЕ«dama su Morisu jauДЌiuosi gerai. Kai jis baigД— Еѕaisti, BrodvД—jaus gatve nuД—jome iki pat PenkiasdeЕЎimt ЕЎeЕЎtosios kampo, kur ir susitikome. Atsidariau rankinД™ ir padaviau Morisui savo vizitinД™ kortelД™.

„Klausyk, jeigu kada nors būsi alkanas, prašau man paskambinti. Aš parūpinsiu tau maisto.“

Morisas paД—mД— kortelД™, apЕѕiЕ«rД—jo ir ДЇsikiЕЎo ДЇ kiЕЎenД™.

„Ačiū jums už vakarienę ir ledus, – pasakė. – Puikiai praleidau laiką.“

„Ir aš“, – patikinau. Tada jis nuėjo į vieną pusę, o aš į kitą.

SvarsДЌiau, ar dar kada nors jДЇ pamatysiu. Labai didelД— tikimybД—, kad mudu nebesusitiksime. Tada dar neЕѕinojau, kaip vargingai gyvena Morisas, kaip skurdЕѕiai verДЌiasi jo ЕЎeima. Jeigu bЕ«ДЌiau Еѕinojusi, tikriausiai nebЕ«ДЌiau leidusi jam nueiti. Man regis, bЕ«ДЌiau jДЇ apsikabinusi ir niekada nepaleidusi.

Bet tada aЕЎ nuД—jau, o kai atsisukau dar kartД… pasiЕѕiЕ«rД—ti ДЇ MorisД… BrodvД—jaus ЕЎurmulyje, jis jau buvo pranykД™s, vД—l nematomas. TurД—jau susitaikyti su tuo, kad jis galbЕ«t pradingo iЕЎ mano gyvenimo visiems laikams ir keista mЕ«sЕі draugystД— pasibaigД— vos tik prasidД—jusi.

Tačiau tada aš tikėjau ir vis dar tikiu, jog visatoje yra kažkas, kas suveda žmones, kuriems reikia vienam kito. Yra kažkas, kas padeda visiškai skirtingiems žmonėms kažkaip užmegzti ryšį. Galbūt tas kažkas ir neduoda mums ramybės, verčia mus ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems manome galintys padėti. Galbūt mano pačios praeitis privertė mane tądien atsigręžti ir susipažinti su Morisu. Ir galbūt – tik galbūt – nematoma likimo gija vėl mus kada nors suves.

Pakeliui namo mane pradД—jo grauЕѕti sД…ЕѕinД—, jog Morisui daviau savo vizitinД™ kortelД™, bet pinigЕі, kad galД—tЕі paskambinti, nedaviau. Anuomet dar nebuvo mobiliЕіjЕі, labai abejojau, jog namuose jie turi telefonД…. Jeigu jis norД—s su manim susisiekti, turД—s pasinaudoti mokamu taksofonu, vadinasi, jam vД—l teks gatvД—je praЕЎyti iЕЎmaldos.

Na, galiausiai visa tai pasirodД— nesvarbu.

Nes pakeliui namo Morisas iЕЎmetД— mano vizitinД™ ДЇ ЕЎiukЕЎliadД—ЕѕД™.




3.В Viena gera proga


Kitą dieną darbe niekaip negalėjau liautis galvojusi apie Morisą. Apie mudviejų vakarienę papasakojau savo viršininkei ir draugei Valerijai, bendradarbiams Polui ir Lujui pasigyriau, kokį nuostabų berniūkštį sutikau. Jų reakcija buvo vienoda: „Kaip puiku“, „Kaip tau pasisekė“, „Padarei gerą darbą“. Panašu, kad tądien jiems mano pasakojimas nepadarė didesnio įspūdžio.

Žinoma, reklamos versle mes visi užsirausę darbais. Kai susipažinau su Morisu, man buvo pavesta įkalbėti finansines įmones reklamuotis mūsų laikraštyje. Praleidau marias laiko skambinėdama savo pažįstamiems investicinėje įmonėje Drexel Burnham Lambert, įkalbinėdama juos paskelbti mūsų laikraštyje apie įmonės siūlomas akcijas. Tokie skelbimai nuobodūs, pilni sauso teksto ir skaičių, be nuotraukų ir prašmatnybių. Tačiau mums tokie užsakymai prilygo Pikaso šedevrams – tai buvo ištisi puslapiai taip trokštamų komisinių.

Man labiausiai pasisekė su American Express. Jų reklamos skyrius svarstė galimybę reklamuotis mūsų laikraštyje, tik abejojo, ar mes sugebėsime suteikti tokios kokybės paslaugas, kokių jie tikisi. Sugaišau ištisus mėnesius jiems pataikaudama ir įkalbinėdama. Supratau, kad toks prestižinis užsakymas būtų itin reikšmingas laikraščiui ir ganėtinai svarbus man pačiai. Bendravau su dviem impozantiškomis nepalenkiamomis moterimis. Buvome susitikusios nesuskaičiuojamą daugybę kartų, tačiau aš nemačiau pažangos. Bet kartą, vieną popietę, kai dirbau prie savo stalo, viena iš jų paskambino: American Express nori užsisakyti du puslapius reklamos. Jeigu jiems patiks pats skelbimas ir jo vieta laikraštyje, neabejojau, jog galiausiai užsakymų bus ir daugiau. Taip ir nutiko – jie užsisakė kone šimtą puslapių. Man tai buvo milžiniškas pasiekimas ir pasididžiavimo akimirka. Taigi tada, kai susipažinau su Morisu, aš mėgavausi savo karjeros viršūne laikraštyje USA Today.



TaДЌiau kelias iki to nebuvo lengvas.



Baigusi mokyklД… Hantington SteiЕЎene, nedideliame savo vaikystД—s miestelyje Long Ailando saloje, svajojau apie darbД…, kuriam nereikia koledЕѕo diplomo. Visa ЕЎirdimi troЕЎkau tapti stiuardese. Mokykloje man sekД—si tikrai prastai, norД—jau tik vieno: iЕЎtrЕ«kti iЕЎ namЕі pamatyti pasaulio. NusprendЕѕiau, kad tinkamiausias bЕ«das tai pasiekti yra ДЇsidarbinti kokioje nors oro linijЕі bendrovД—je.

Bet pirmiausia susiradau sekretorД—s darbД… vienoje draudimo kompanijoje. Dirbau pas tris mielus seniokus trumparankoviais marЕЎkiniais ir plaДЌiais kaklaraiЕЎДЌiais. TurД—jau spausdinti laiЕЎkus, uЕѕraЕЎyti jЕі diktuojamus tekstus, atsakyti ДЇ telefono skambuДЌius. Kadangi man trЕ«ko tokio darbo ДЇgЕ«dЕѕiЕі, nusprendЕѕiau lankyti sekretoriЕі mokyklД…, ir ten, kleganДЌiЕі bЕ«simЕіjЕі sekretoriЕі bЕ«ryje, susipaЕѕinau su moterimi, dirbanДЌia Icelandic oro linijose.

Ji man pasakė, kad jie kaip tik dabar ieško naujų biuro darbuotojų. Žinoma, tai nebuvo mano svajonių darbas – juk tektų sėdėti prie stalo, o ne sklandyti debesyse – bet vis tiek pradžia. Pasiskambinau ir susitariau, kada galėsiu laikyti spausdinimo egzaminą. Treniravausi dieną naktį. Laikiau egzaminą susikaupusi, tad išėjau rami, jog per minutę nepriekaištingai išpyškinau šešiasdešimt žodžių.

TaДЌiau egzamino neiЕЎlaikiau.

Apimta siaubo sugrįžau pas administratorę ir paprašiau – nors ne, greičiau jau maldavau, kad leistų man apeiti kvartalą, sugrįžti ir vėl pamėginti laikyti egzaminą. „Prašau, labai prašau, aš per daug susijaudinau. Tikrai neparodžiau, ką iš tiesų moku.“ Administratorė manęs pasigailėjo – išleido pasivaikščioti, o grįžusi aš giliai įkvėpiau ir vėl sėdau prie spausdinimo mašinėlės nusiteikusi įrodyti, jog moku rinkti tekstą.

Man ir vД—l nepavyko.

Dabar jau administratorei manД™s iЕЎties pagailo. NeiЕЎlaikiusi dviejЕі testЕі gavau progД… nuoЕЎirdЕѕiai su ja pasikalbД—ti, apeiti formalumus ir parodyti, kokia esu iЕЎ tikrЕіjЕі: silpna, bet ryЕѕtinga, gal kiek paika, bet iЕЎradinga. O tai, kaip vД—liau suЕѕinojau, ir yra mano stiprybД—. AdministratorД— nusprendД—, kad aЕЎ jai patinku, todД—l pasiЕ«lД— priimti mane registratore.

Paskutinį kartą važiuodama į darbą draudimo kompanijoje, vairuodama savo mylimą smėlio spalvos 1964 metų folksvageną jaučiausi taip, tarsi kaip tik dabar, sulaukus devyniolikos, mano gyvenimas tik prasideda. Pralenkiau automobilį, kuriuo važiavo dvi vienuolės, ir jos man palaimingai nusišypsojo. Pasistengiau atsakyti tuo pačiu. O tada pasakiau: „Iki pasimatymo, mergaitės“, – ir spustelėjau akceleratorių. Persirikiuodama į antrą eismo juostą nesuvaldžiau automobilio – įlėkiau į kažkokią duobę tarp juostų ir mano folksvagenas net pašoko. Paleidau iš rankų vairą ir mašina ėmė skrieti link metalinės skiriamosios tvorelės. Siaubingai išsigandusi čiupau vairą ir staigiai pasukau į dešinę. Folksvagenas apsisuko tris kartus, apsivertė ir nusileido ant stogo šalikelėje.

Stojo spengianti tyla. Aplinkui mėtėsi stiklo šukės. Gulėjau ant stogo automobilio viduje ir spoksojau į sėdynes. Pasižiūrėjusi į kairę išvydau jas, tas dvi vienuoles – jos buvo sunerimusiais veidais. Pamatęs avariją sustojo ir kažkoks verslininkas. Ant šukių jis paklojo savo švarką ir ištraukė mane per langą. Vienuolės mėgino mane nuraminti, nes pradėjau isteriškai verkti.

Greitosios pagalbos medikai nuveЕѕД— mane ДЇ ligoninД™, ten suЕѕinojau, kad lengvai atsipirkau: mД—lynД—mis paakiuose ir prarД—ktu balsu. IЕЎsisukau be menkiausio ДЇbrД—Еѕimo. Akimis ieЕЎkojau vienuoliЕі, bet jЕі nepamaДЌiau. Gal jos buvo mano angelai sargai ir apsaugojo nuo rimtЕі suЕѕeidimЕі. O gal Dievas man turД—jo kitЕі planЕі.



Oro linijų Icelandic biuras buvo ant Penkiasdešimtosios ir Penktosios gatvių kampo, pačiame Manhatano centre. Kitapus gatvės – Šv. Patriko katedra, už šimto metrų – prekybos centras Saks Fifth Avenue, už kampo – garsusis GE Building dangoraižis – jaučiausi it kokia garsenybė. Darbas nebuvo pats įdomiausias pasaulyje – turėjau atsiliepti į skambučius, pasitikti ir išlydėti lankytojus, bet man patiko, nes tai buvo visiškai kitokia patirtis. Ilgainiui mane paaukštino iki sekretorės, o vėliau perkėlė į Pardavimo telefonu skyrių – taip įmantriai ten buvo vadinamas prekių užsakymas telefonu. O žaviausia buvo tai, jog mano beviltiškai naivus įsitikinimas, jog dirbdama oro linijų bendrovėje apkeliausiu visą pasaulį, iš tiesų pasitvirtino. Gaudavau tokias neįtikėtinas nuolaidas skrydžiams ir nakvynei viešbučiuose, kad man tapo įprasta pasikvietus kokią draugę penktadienio vakarą išskristi į Romą, šeštadienį apsipirkti Trasteverės rajone ir sekmadienio vakarą grįžti į Niujorką. O kartą gavau bilietus į Kicbiūhelį Austrijoje pirmyn ir atgal bei šešias nakvynes prašmatniame kalnų namelyje vos už penkiasdešimt septynis dolerius! Tad nieko nuostabaus, jog likau ten dirbti net penkerius metus.

Tačiau po kurio laiko užsimaniau išmėginti dar ką nors – tai, ką mačiau darant kitus, todėl nusprendžiau, kad man sektųsi pardavinėti. Gal mano pašaukimas ir yra kalbinti žmones, įgyti jų pasitikėjimą, pataikauti jiems per pietus, priversti juos į situaciją pažvelgti iš savo perspektyvos. Visa bėda, kad Icelandic oro linijų bendrovėje pardavėjais dirbo vieni vyrai – žinoma, išskyrus Gudruną.

Gudruna buvo įspūdinga gražuolė skandinavė, simboliškai vienintelė moteris, biure dirbanti pardavimo srityje. Gana greitai suvokiau, jog jos vietos niekada neužimsiu. Taip, aš žavi, savotiškai įtaigi ir, žinoma, visai patraukli, energinga brunetė. Bet Gudruna – aukšta įspūdingo grožio blondinė, ko gero, kokia nors mitinė šiaurės šalių deivė. Supratau, kad savo karjeros viršūnę šioje bendrovėje aš jau pasiekiau, o jeigu noriu imtis pardavimo, turiu pasiieškoti kitos darbovietės. Užsibrėžiau tikslą susirasti tokį darbą ir daviau sau šešis mėnesius.

O tada pamačiau skelbimą dienraštyje New York Times: „Parduokite reklamos plotą dukart per savaitę leidžiamame kelionių leidinyje.“ Neturėjau nė iš tolo panašios patirties, nieko neišmaniau apie reklamą, bet vis tiek paskambinau ir susitariau dėl pokalbio. Jo išvakarėse nusprendžiau pasigaminti vakarienę, išsitrinkti ir išsidžiovinti plaukus, nusilakuoti nagus ir gerai išsimiegoti, ryte iš namų išsikrapštyti kuo anksčiau ir į Travel Agent redakciją atvykti penkiolika minučių iki sutarto laiko. Tačiau planuok neplanavęs, vis tiek išeina kaip visada… Pjaustydama šparagus vos nenusipjoviau kairio rodomojo piršto galiuko.

Kraujas pasipylė upeliais. Laimei, gretimame name gyveno mano gera draugė Kimė, todėl apsivyniojau pirštą rankšluosčiu ir nulėkiau pas ją. Kimė nuvežė mane į ligoninės priimamąjį, ten mudvi prasėdėjome keturias valandas, nes pirmiausia priėmė žmones su tikrai rimtomis traumomis: šautinėmis žaizdomis, prakiurdytomis žarnomis, galvos sumušimais – daug sunkesnėmis nei mano menkutė virtuvinė nesėkmė. Galiausiai atėjo mano eilė. Gydytojas sušvirkštė į pirštą novokaino injekciją ir išsitraukė chirurginę adatą. Pradėjau taip garsiai rėkti, kad jam teko į pagalbą pasikviesti slaugę, paskui dar vieną, tada trise jie stengėsi mane nuraminti, kol galų gale pirštas pasipuošė aštuoniais dygsniais. Ką aš galiu pasakyti? Nuo vaikystės paniškai bijau adatų.

VidurnaktДЇ grДЇЕѕau namo ir iЕЎkart kritau ДЇ lovД…. Nieko nevalgiau, nesusitvarkiau plaukЕі, nenusilakavau nagЕі. KitД… dienД… anksti ryte paЕЎokau iЕЎ lovos, susiriЕЎau plaukus ДЇ uodegД… ir iЕЎlД—kiau ДЇ pokalbДЇ VakarЕі keturiasdeЕЎimt ЕЎeЕЎtojoje gatvД—je. KaЕѕkaip sugebД—jau atsidurti ten po septyniЕі penkiolika, kaip ir planavau. Su manimi kalbД—tis turД—jД™s vyrukas, Deividas, atД—jo ДЇ laukiamД…jДЇ, apЕѕiЕ«rД—jo mano sutvarstytД… pirЕЎtД… ir paklausД—, kas nutiko.

„Ai, vakar įsipjoviau pirštą.“

„Tikiuosi, nieko rimto.“

„Ne, ne, nėra jau taip blogai.“

„Ar prireikė siūti?“

„Taip, sukabino aštuoniais dygsniais.“

„Aštuoniais? – nustebo Deividas. – Dieve šventas, jūs turbūt kone nusipjovėte pirštą. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Žinote, šiame itin konkurencingame versle punktualumas labai svarbu. Jums vakar susiuvo žaizdą, tačiau šiandien vis tiek atvykote penkiolika minučių anksčiau. Įspūdinga.“

SakyДЌiau, pokalbio pradЕѕia visai nebloga.

Deividas nusivedД— mane ДЇ kabinetД… prie savo stalo, paД—mД— mano gyvenimo apraЕЎymД… ir permetД™s akimis susiraukД—.

„Neturite jokios patirties pardavimo srityje, – pareiškė. – Ir reklamos srityje jokios. Koledžo taip pat nesate baigusi.“

TikД—jausi tai iЕЎgirsti, todД—l atsakymД… buvau paruoЕЎusi iЕЎ anksto.

„Paklausykite, – tariau jam. – Žinau, kad nedaug teturiu patirties. Bet galiu jums pasakyti štai ką. Jeigu manote, kad jūs daug dirbate, stebėkite mane ir pamatysite: aš dirbsiu dvigubai daugiau. O jei mane pasamdysite, galiu pažadėti tik viena: jums niekada neteks to gailėtis. – Pabaigai dar pridėjau lemiamą argumentą: – Deividai, gyvenime aš neieškau daug progų. Ieškau tik vienos vienintelės.“

Po trijЕі dienЕі Deividas priД—mД— mane ДЇ darbД…. Kartais tereikia vienos geros progos.



Kai susipažinau su Morisu, jau seniai buvau atsikračiusi to nesaugumo jausmo, kuris persekiojo dėl to, kad nebaigiau koledžo. Niekada niekam nemelavau apie savo išsilavinimą („Ne, koledže nestudijavau“, – prisipažindavau prieš nukreipdama pokalbį kita linkme), bet apie 1986 metus ši nesmagi tiesa virto savotišku nuopelnu. Buvau tarsi vargšė pelenė, radusi sau vietą po saule.

Turėjau pilną spintą stilingų, dizainerių kurtų suknelių, o garaže – sidabro spalvos Chrysler LeBaron. Už tris šimtus dolerių įsigijau nuostabų odinį Ghurka prekės ženklo portfelį ir prie jo derantį darbo kalendorių. Savo jaukų butą apstačiau naujais baldais, kartkartėmis pasimerkdavau šviežiai skintų gėlių, ir visa tai, kas devintajame dešimtmetyje Manhatane rodė, kaip žmogui sekasi, tie visi materialūs turtai padėjo man jaustis tikrai laimingai.

Tačiau patenkinta nesijaučiau. Giliai širdyje vis kirbėjo mintis, kad kažko dar trūksta. Laikiausi įsikibusi vienos svajonės – sėkmingos karjeros – ir daugiau apie nieką negalvojau. Darbas man patiko, dirbau atsidavusi visa širdimi, tačiau jam aukojau tiek laiko, kad net neturėjau kada pagalvoti, ko man dar trūksta. Buvo beveik neįmanoma atitraukti manęs nuo darbo.

Tik po susitikimo su Morisu kelias dienas vaikščiojau kaip nesava. Skambinau, kam reikia, ėjau į susitikimus, bet vis susigriebdavau galvojanti apie jį. Norėjau daugiau sužinoti apie Morisą, o pirmiausia – kodėl jis gatvėje elgetauja.

NusprendЕѕiau nelaukti, kol Morisas man paskambins.

PasiryЕѕau pati jДЇ susirasti.




4.В Gimtadienio dovana


Tos paДЌios savaitД—s, kai vakarieniavau su Morisu, ketvirtadienДЇ, po ilgos darbo dienos nuД—jau prie to paties kampo, kur mudu susitikome pirmД… kartД….

Iš pradžių jo nepamačiau – buvo maždaug pusė aštuonių, spūstys gatvėse retėjo, bet šaligatviais dar plūdo minios žmonių. Vis dėlto gerai įsižiūrėjusi pamačiau jį toje pat vietoje, kur išsiskyrėme. Morisas vilkėjo tą patį nutriušusį vyšninės spalvos treningą, avėjo tuos pačius purvinus sportbačius. Pamatęs, kad ateinu, nusišypsojo. Bet šįkart šypsena nedingo taip greitai kaip anuomet.

„Labas, Morisai“, – pasisveikinau.

„Labas, panele Laura.“

Toks formalumas mane nustebino. Matyt, kaЕѕkas ЕЎiomis dienomis jДЇ pamokД— mandagumo.

„Kaip laikaisi, Morisai? Ar tu alkanas?“

„Mirštu iš bado.“

Ir vėl nuėjome į McDonald’s. Jis ir vėl užsisakė to paties – didįjį mėsainį, bulvyčių, šokoladinį kokteilį. Ir aš paėmiau to paties. Šįkart Morisas taip neskubėjo valgyti. Paprašiau jo papasakoti apie savo šeimą.

Jis paaiЕЎkino socialiniame bЕ«ste gyvenantis su mama DarДЌela, moДЌiute Roza ir sesД—mis Seleste ir Latoja. Berniukas sakД— tiesД…, tik vД—liau suЕѕinojau, jog ne visД…. AnksДЌiau Morisas nepasakodavo visЕі savo gyvenimo smulkmenЕі, ypaДЌ liЕ«dnЕіjЕі. Tada man atrodД—, kad jis jЕі gД—dijasi. Arba nenori manД™s iЕЎgД…sdinti. Jeigu bЕ«tЕі ieЕЎkojД™s uЕѕuojautos, bЕ«tЕі uЕѕtekД™ papasakoti porД… baisesniЕі savo gyvenimo ДЇvykiЕі, bet jis to nedarД—. Morisui nereikД—jo uЕѕuojautos. Jis paprasДЌiausiai norД—jo iЕЎgyventi.

„O kur tavo tėtis?“ – paklausiau.

„Nėra.“

„Kas jam nutiko?“

„Tiesiog išvažiavo.“

„O tavo mama? Ar ji žino, kad tu šlaistaisi gatvėje?“

„Jai tai nerūpi.“

NegalД—jau patikД—ti, jog tai tiesa, bet tada dar nieko neЕѕinojau apie jo motinД…. Morisas iЕЎ namЕі iЕЎeidavo ir grДЇЕѕdavo kada panorД—jД™s, niekas niekada jo neklausД—, kur jis buvo arba kur eina, kad ir koks dienos ar nakties metas bЕ«tЕі. Niekam jis neprivalД—jo atsiskaityti ir niekas jo iЕЎ tikrЕіjЕі nepriЕѕiЕ«rД—jo.

Kai mudu susipaЕѕinome, per visД… savo gyvenimД… Morisas buvo gavД™s vos dvi dovanas.

Kai buvo ketveriЕі, dД—dД— Juodis padovanojo jam maЕѕД… sunk-veЕѕimiukД….

KitД… dovanД… jam ДЇteikД— moДЌiutД— Roza per ЕЎeЕЎtД…jДЇ gimtadienДЇ.

„Imk“, – pasakė ji duodama kažkokį baltą mažytį daiktą.

Tai buvo marihuanos suktinД—.



Močiutė Roza buvo maždaug pusantro metro ūgio, bet tvirta kaip uola. Gimusi Šiaurės Karolinos provincijoje, ji užaugo visiškame skurde ir greitai išmoko susitvarkyti su visomis bėdomis. O tvarkėsi ji puikiai todėl, kad buvo stipresnė už tuos, kurie pastodavo jai kelią. Roza buvo daili mergina, išraiškingų akių ir viliojančios šypsenos, dėl jos dėmesio nuolat pešėsi vyrai. Bet anksčiau ar vėliau jie visi sužinodavo vieną dalyką: Rozai nereikia visų tų nesąmonių. „Nušluosiu tave nuo žemės paviršiaus“, – mėgdavo sakyti ji, o tai reiškė grasinimą nužudyti ir atsikratyti kūno.

Šis grasinimas toli gražu nebuvo iš piršto laužtas – Roza visada su savimi nešiojosi aštrų skustuvą, kurį pati vadino „Betse“.

Morisui patiko valkiotis Rozai iš paskos. Jam patiko atšiaurus jos būdas. Kartą juodu su Roza važiavo metro traukiniu, kai vienas vyriškis padarė didžiulę klaidą užmindamas jai ant Timberland firmos batų. Roza atsistojo ir išvarė jį iš vagono šaukdama: „Traukis, varyk iš čia, čia mano timberlandų vieta!“

Priblokštas vyriokas tesugebėjo išlementi: „Poniute, tau galvoj negerai.“

Į konfliktą įsivėlė ir Morisas, tada dar visai vaikas, ir paliepė jam: „Ei, geriau jau užsičiaupk!“ Nes puikiai žinojo: jei tas vyras pasakys ką nors nederamo, jam teks paragauti „Betsės“.

Pavojus grД—sД— net Rozai artimiausiems ЕѕmonД—ms. Vienas iЕЎ jos drauguЕѕiЕі, ДЊarlis, buvo aukЕЎtas perkarД™s mikДЌius. Morisui patikdavo jЕіdviejЕі rietenos, nes ДЊarlis labai juokingai mikДЌiodavo. Bet vienД… vakarД… ДЊarlis leido sau per daug.

„R-r-r-r-roza, – išlemeno jis, – aš tave s-s-s-s-sumalsiu į m-m-m-m-miltus.“

Roza puolė jį su „Betse“ rankoje ir supjaustė visą veidą ir krūtinę. Morisas, per daug išsigandęs, kad pabėgtų, stovėjo ir žiūrėjo, kaip Čarlis kraujuoja ant sofos.

„T-r-r-r-tu beprotė!“ – tepasakė Čarlis.

O Roza atkirto: „Tau labai pasisekė, kad nepataikiau į jungo veną.“



Roza susilaukė šešių sūnų, kurie laikėsi įsikibę jos sijono iki pilnametystės. O ir vėliau jie tai nuklysdavo, tai vėl pas ją sugrįždavo. Morisui jie visi buvo dėdės – žmonės, išmokę jį išgyventi gatvėje, tik neaišku, gerai tai ar blogai.

Pats vyriausias tarnavo jūrų laivyne ir neseniai sugrįžo iš Vietnamo. Morisui patikdavo eiti pasivaikščioti su dėde E, bet kartais šis staiga pasileisdavo bėgti ir palikdavo berniuką gatvėje vieną. Vėliau Morisas klausdavo: „Dėde E, kas nutiko?“

„Nejaugi tu jų nematei? – nustebdavo dėdė. – Vietnamiečių? Jie mane vijosi. Tie siauraakiai bjaurybės mane vijosi.“

Kaip ir kiti broliai, dД—dД— E vertД—si narkotikЕі platinimu, taДЌiau jis buvo smulkus ЕѕaidД—jas. DaЕѕniausiai broliai neprileisdavo jo prie savo reikalЕі ir pasikviesdavo tik tada, kai reikД—davo pastiprinimo. Jam tokie dalykai sekД—si, bet ne todД—l, kad bЕ«tЕі buvД™s itin stiprus ar arЕЎus, o todД—l, kad sugebД—davo suplanuoti, kaip uЕѕspeisti ДЇ kampД… ir nubausti ЕЎeimos konkurentus.

„Karinis pasirengimas“, – mėgdavo kartoti jis.

Dar buvo dėdė Juodis, taip vadinamas dėl tamsios odos spalvos. Jis buvo protingasis brolis – bent jau gana protingas, nes sugebėjo susirasti mėsos išvežiotojo darbą ir drauge per savo pamainą stumdė kokainą. Po kurio laiko jis legalų darbą metė ir visa galva pasinėrė į narkotikų verslą. Brukline dėdė Juodis garsėjo kaip narkotikų prekeivis: iš jo buvo galima gauti viską, ko reikia, bet jei patekdavai jo nemalonėn, greitai pasigailėdavai.

Trečią brolį visi vadino dėde Šlubiu, nes jis šlubavo. Sėdėdamas kalėjime susidėjo su radikaliais islamistais, „Islamo nacijos“ judėjimo Harlemo atšaka, ir prisigalvojo visokiausių teorijų apie Dievą, velnią ir juodaodžių vaidmenį visuomenėje. Kas kartą atsėdėjęs savo laiką dėdė Šlubis grįždavo prisimokęs įmantriausių žodžių ir galiausiai niekas nebesuprato, ką jis tauškia. „Juodaodis azijietis yra ezoterinių Dievo galių personifikacija“, – tvirtino jis. Morisui šitas dėdė atrodė baisus keistuolis.

Dėdė Senis, antrasis pagal amžių brolis, buvo pats pikčiausias šioje šutvėje. Visi vadino jį Seniu, nes jis atrodė pats seniausias ir geležine ranka vadovavo šeimos verslui. Kaip ir Moriso tėvas, jis buvo žemo ūgio ir lygiai taip pat agresyvus – manė, jog tokius berniukus kaip Morisas namie reikia lupti, kad išmoktų apsiginti gatvėje. Todėl dėdulė berniūkštį dažnokai apiberdavo smūgiais ir spyriais. Vaikystėje Morisas girdėjo gandų, jog dėdė Senis yra nužudęs kelis žmones.

Negana to, dД—dД— Senis buvo stambiausias ЕЎeimoje ir jam labiausiai sekД—si prekiauti kvaiЕЎalais. Kai devintojo deЕЎimtmeДЌio pradЕѕioje Niujorke staiga iЕЎpopuliarД—jo krekas, dД—dД— Senis irgi prisidД—jo prie ЕЎios mados bangos: pirkdavo kokainД… iЕЎ Dominikos prekeiviЕі Е imtas keturiasdeЕЎimt penktojoje gatvД—je, namuose gamindavo krekД… ir perparduodavo jДЇ Brukline. Kartais eidamas narkotikЕі dД—dД— pasiimdavo ir jaunД—lДЇ MorisД…. Automatais ginkluoti vyrai apieЕЎkodavo MorisД…, o paskui ДЇremdavo jam ДЇ kaktД… pistoletД… ir laikydavo tol, kol jo dД—dД— atsiskaitydavo uЕѕ narkotikus. Nors buvo vos deЕЎimties, Morisas nebijojo ДЇ save nutaikyto ginklo. Jis puikiai suprato, kad tai tiesiog formalumas.

Jauniausias iЕЎ jЕі, vos ketveriais metais vyresnis uЕѕ MorisД…, buvo ne toks atЕЎiaurus. Tikras graЕѕuolis, merginЕі numylД—tinis, ir Morisas jДЇ paЕѕinojo kaip dД—dД™ GraЕѕuolДЇ, o kartais jДЇ kas nors pavadindavo dД—de Kazanova. Be to, jis buvo vienas iЕЎ protingesniЕі, nors protas jam nieko gero nedavД—. DД—dei GraЕѕuoliui nesisekД— prekiauti narkotikais, jis daЕѕnai atsidurdavo kalД—jime. Ir ЕЎiandien jis sД—di federaliniame kalД—jime, nuteistas deЕЎimДЌiai metЕі uЕѕ prekybД… narkotikais.

Na, o paskutinis dėdulė save laikė perspektyviu hiphopo atlikėju ir pasivadino sceniniu slapyvardžiu – Eliksyras. Dėdė Eliksyras mirtinai bijojo policijos, todėl niekada nepadėjo broliams stumdyti kvaišalų. Tačiau marihuanos rūkė daugiau nei jie visi kartu sudėjus. Jis nuolat vaikščiojo apsirūkęs, į gyvenimą žvelgė tarsi per miglą, apsvaigęs kūrė tekstus savo dainoms, deja, niekada jų neužbaigdavo. 2001 metų rugsėjo 11 dieną jis turėjo būti Pasaulio prekybos centre, kur kartais uždarbiaudavo išnešiodamas paštą. Bet tądien buvo per daug apsirūkęs, kad į darbą nueitų laiku, todėl dar būdamas namuose per televizorių pamatė, kaip pirmasis lėktuvas trenkiasi į Pasaulio prekybos centro dangoraižį.

„Mišele, – pasakė jis savo žmonai, – į darbą šiandien neisiu, nes lėktuvas numušė mano bokštą.“

„Derekai, baik išsisukinėti“, – sudraudė ši.

Tada dД—dД— Eliksyras pastebД—jo, kad pastatas, kuriame jis dirba, vis dar stovi, todД—l nuД—jo rengtis ir ruoЕЎtis ДЇ darbД…. Bet jam riЕЎantis batus, kitas lД—ktuvas ДЇsirД—ЕѕД— ДЇ antrД…jДЇ bokЕЎtД… dvynДЇ.

„Lėktuvas atsitrenkė į kitą pastatą, – pranešė jis ir išsidrėbęs ant sofos susisuko dar vieną „žolės“ suktinę. – Dabar tai tikrai niekur neisiu.“

Po kelių dienų Morisas jo paklausė: „Dėde, ar žinai, kaip tau pasisekė?“

„Sėkmė čia niekuo dėta, – atsakė šis. – Aš žinojau, kad atskris lėktuvai. Vienas paukštelis bokšte man pačiulbėjo.“

„O tai tik patvirtina, – dar pridūrė patarimą, kaip dažnai mėgsta daryti dėdulės, – kad į darbą geriau neiti laiku.“



Metams bД—gant dД—dД—s tai pranykdavo, tai vД—l sugrДЇЕѕdavo. Kartais nebЕ«davo nД— vieno, kartais atsirasdavo vienas arba du, o kartais ir visi ЕЎeЕЎi. Morisui jie ir buvo ЕЎeima. VienintelД— ЕЎeima, kuriД… jis paЕѕinojo.

Kartu su mama ir moДЌiute, jie buvo ЕѕmonД—s, kuriems jis labiausiai rЕ«pД—jo ЕЎiame pasaulyje. Matuojant iЕЎorinio pasaulinio standartais, galД—tЕі pasirodyti, kad Morisu jie visai nesirЕ«pino, bet ЕЎiame prieЕЎiЕЎkame mieste, tose prieglaudose ir socialiniuose bЕ«stuose, kuriuose pastogД™ rasdavo visokio plauko beproДЌiai ir smurtautojai, Moriso giminaiДЌiai buvo vieninteliai jo uЕѕtarД—jai. Jis puikiai Еѕinojo, kieno pusД™ palaiko. Jis Еѕinojo, kur jam saugiausia ir kur jis gali pasislД—pti, jei ne nuo viso pasaulio smurto, tai bent nuo paties Еѕiauriausio.

Morisas matД—, jog tie ЕѕmonД—s savotiЕЎkai jДЇ myli. Ir Еѕinojo: prireikus pagalbos, jis tikrai gali pasikliauti savo moДЌiute.

Vieną naktį, kai visa šeima gyveno vargingame socialiniame būste Vakarų dvidešimt aštuntojoje gatvėje Manhatane, Moriso mama negrįžo namo. Ir kitą naktį jos nebuvo. Namo ji negrįžo dvi savaites. Niekas nežinojo kodėl: vieną dieną ji buvo čia, kitą – jos nebeliko. Moriso seserys nusprendė, kad dabar jau gali savimi pasirūpinti pačios, ir nors buvo dar visai paauglės, persikraustė pas savo vyresnius draugužius. Moriso dėdės buvo kažkur išsibarstę, o močiutė Roza gyveno kitame socialiniame būste miesto pakraštyje.

Taigi Morisas liko namuose vienas. Tada jam buvo vos deЕЎimt. Naktimis berniukas trainiodavosi Parko aveniu ir plepД—davo su gatvД—je dirbanДЌiomis prostitutД—mis. Vienas iЕЎ sД…vadautojЕі, kurДЇ ДЌia visi vadino ЕЅalДЌiu, priglaudД— jДЇ po savo sparnu.

„Ei, mažiau, – užkalbino Morisą Žaltys. – Turiu tau darbelio.“

Žaltys parodė Morisui, kaip privažiuoja vyrai ir susitaria su prostitutėmis. Jie sustabdo automobilius, merginos įsėda. Žaltys norėjo, jog jos ten neužsibūtų, greičiau grįžtų į gatvę ir susirastų dar klientų. Todėl liepė Morisui: „Jei pamatysi, kad tos kekšės mašinoje užtrunka ilgiau nei penkias minutes, pabaladok į langą ir pasakyk, jog atvažiuoja policija.“

Morisas taip darbuodavosi kiekvienД… naktДЇ iki paryДЌiЕі. ЕЅaltys uЕѕ kiekvienД… kartД… jam mokД—davo po dolerДЇ, tad neretai berniukas per naktДЇ uЕѕsidirbdavo ir ЕЎimtД… doleriЕі.

Tam tikra prasme, tai buvo pirmasis Moriso darbas.

O vД—liau, patekД—jus saulei, jis iЕЎleisdavo pinigus, ir visada taip pat: valandЕі valandas Еѕaisdamas kompiuterinius Еѕaidimus ЕѕaidimЕі automatЕі salone Taimso aikЕЎtД—je.

Bet vienД… rytД… ДЇ jo namЕі duris kaЕѕkas pasibeldД—. Buvo septinta valanda, Morisas kД… tik sugrДЇЕѕo iЕЎ savo naktinio darbo. NusprendД™s, kad atД—jo kaimynas arba parsibeldД— kuris nors dД—dД—, jis atidarД— duris. TaДЌiau uЕѕ durЕі stovД—jo du kostiumuoti baltaodЕѕiai vyrai. Vaikas uЕѕtrenkД— ir greitai uЕѕrakino duris. Vyrai vД—l Д—mД— baladotis.

„Atidaryk! Mes tik norime su tavimi pašnekėti!“ – šaukė jie.

Morisas puolД— prie lango. NorД—jo iЕЎlipti, bet prisiminД—, kad gyvena tryliktame aukЕЎte. Beldimas nesiliovД—. Greitosiomis sugalvojД™s, kaip iЕЎsisukti, Morisas atidarД— duris.

„Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – paaiškino vienas. – Turime tave palydėti iki vestibiulio.“

Morisas nieko neatsakД— ir tylomis nuД—jo su jais. TaДЌiau sulaukД™s tinkamos akimirkos, kai vestibiulyje vyrai sustojo paskambinti, berniukas pasileido bД—gti.

„Sulaikykite tą vaiką!“ – riktelėjo jie kažkam per radijo stotelę.

Prasidėjo gaudynės. Nubėgęs iki kito kvartalo Morisas atsigręžė – vyrai jį vijosi baltu mikroautobusu. Morisas staigiai pasuko ir nuskuodė prieš eismą, kad automobilis negalėtų sekti jam iš paskos, bet jie pasuko už kampo ir laukė jo ten. Jis nulėkė į Penktąjį aveniu, kad jie negalėtų vytis, tačiau persekiotojai vis tiek neatsiliko. Kai jie per daug priartėjo, jis palindo po stovinčiu automobiliu ir tūnojo pasislėpęs, kol jie pravažiavo pro šalį. Bet vos tik vaikas išlindo, vyrai vėl jį pamatė.

Jis lėkė pro Macy’s prekybos centrą, pro Rokfelerio centrą, pro Šv. Patriko katedrą. Pro tūkstančius jam abejingų vyrų ir moterų. Galiausiai atsidūrė Penkiasdešimt ketvirtojoje gatvėje, kur gyveno močiutė Roza. Morisas puolė į namą. Autobusiukas sustojo ir vyrai metėsi jam iš paskos. Laiptais jis lėkė į penktą aukštą, o jie lipo jam ant kulnų. Pribėgęs prie močiutės kambario Morisas pabeldė, jai atidarius, jis kone griūte įgriuvo per duris, bet vienas vyras spėjo sučiupti jam už rankos.

„Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – prisistatė jis. – Šio berniuko motina sėdi kalėjime, todėl jis turi važiuoti su mumis.“

Moriso močiutė išsitraukė „Betsę“.

„Mano anūkas niekur nevažiuos.“

Tokio argumento jiems pakako ir Morisas liko moДЌiutД—s Rozos globoje.



Kai Morisas man pasakojo apie močiutės Rozos dovanotą suktinę, jo balse nebuvo nė kruopelytės sarkazmo ar paniekos. Jam tai atrodė savaime suprantamas dalykas, tikra dovana, nuoširdi gerumo apraiška. Vadinasi, kažkas apie jį pagalvojo, o tai geriau nei priešingai – būti visų pamirštam, atstumtam, niekam nereikalingam. Berniukas nesuprato, kad tie nelegalūs kvaišalai nėra jam tinkama dovana. Tiesiog gyvenimas be narkotikų jam buvo nepažįstamas.

Gavęs suktinę Morisas pakėlė ją prie lūpų, įtraukė ir užsikosėjo. Tada įtraukė dar kartą – ir dar labiau užsikosėjo. Močiutė Roza atėmė suktinę ir nuo tos dienos stengėsi kaip įmanydama saugoti Morisą nuo narkotikų. Tą akimirką ji kažką jame įžvelgė – jis jai pasirodė kitoks, ypatingas. Kaip ir man, kai pirmą kartą sutikau jį gatvėje.

BaigД™ mД—sainius, bulvytes ir kokteilius mudu su Morisu iЕЎД—jome pasivaikЕЎДЌioti po BrodvД—jЕі. Е ДЇkart nenorД—jau tiesiog atsisveikinti ir lengvai jДЇ paleisti.

„Morisai, gal tu norėtum susitikti ir kitą pirmadienį, vėl kartu pavakarieniautume? Nueitume į Hard Rock kavinę.“

„Gerai, – sutiko jis. – O ar ten galima vilkėti tokius drabužius?“

Pagalvojau, kad kitЕі jis greiДЌiausiai nД— neturi.

„Galima, – nuraminau. – Tai susitinkame prie to paties kampo septintą, gerai?“

„Gerai, panele Laura, – atsakė jis. – Ačiū jums už vakarienę.“

Jis pradingo man iЕЎ akiЕі, iЕЎtirpo vakaro tamsoje.

Tik ЕЎДЇkart jauДЌiau, jog dar susitiksime.




5.В Beisbolo pirЕЎtinД—


Lygiai po savaitД—s nuo susitikimo su Morisu vД—l grДЇЕѕau prie PenkiasdeЕЎimt ЕЎeЕЎtosios gatvД—s kampo. Mano laikrodis rodД— 7:02. Buvau ДЇsitikinusi, kad Morisas pasirodys, nors iЕЎ tikrЕіjЕі dar maЕѕai apie jДЇ Еѕinojau, galД—jo atsirasti koks milijonas prieЕѕasДЌiЕі jam neateiti. Pro ЕЎalДЇ vakarienД—s ar kokteiliЕі skubД—jo kostiumais vilkintys vyrai ir moterys, avinДЌios aukЕЎtakulniais. Po septyniЕі penkios, o Moriso vis dar nebuvo matyti.

Bet po kelių minučių jis pasirodė nuo Brodvėjaus. Vilkėjo tą patį vyšninės spalvos treningą, tik nustebau pamačiusi, kad šįkart jis švarus. Kažkaip berniukas sugebėjo jį išsiskalbti. Nusiprausęs ir veidą, ir rankas – to nebuvo per pirmuosius mūsų susitikimus.

Jis pasistengД— atrodyti kuo geriau.

Iki kavinД—s Д—jome pД—sДЌiomis. Anuomet Hard Rock kavinД—s buvo itin madingos. Ant sienЕі ДЌia kabД—jo gitaros, o mД—sainiai buvo skaniausi visame mieste. PadavД—ja palydД—jo mus iki staliuko. PastebД—jau, jog ji itin draugiЕЎka ir dД—mesinga Morisui, tarsi bЕ«tЕі supratusi susiklosДЌiusiД… padД—tДЇ ir ne maЕѕiau nei aЕЎ troЕЎkusi, kad jam ЕЎis vakaras bЕ«tЕі ypatingas. Ji padavД— mums valgiaraЕЎДЌius ir Morisas ДЇniko nagrinД—ti uЕѕkandЕѕiЕі ir pirmЕіjЕі patiekalЕі sД…raЕЎД….

Kai jis galiausiai vėl išniro iš už valgiaraščio, paklausė: „Panele Laura, ar galiu užsisakyti kepsnį ir bulvių košės?“

„Tu gali užsisakyti viską, ko tik nori.“

„Gerai, tada valgysiu kepsnį.“

Padavėja atnešė storą garuojantį jautienos kepsnį ir Morisas nužvelgė jį taip, tarsi niekada nebūtų matęs nieko panašaus. Paėmė įrankius. Buvo akivaizdu, kad jis neturi žalio supratimo, kaip jais naudotis. Peilį laikė sugniaužęs delne tarsi durklą. Nieko nesakiau ir nedariau – nenorėjau sugadinti jam malonumo etiketo pamokomis. Jeigu būtų paprašęs pagalbos, būčiau padėjusi, bet dabar tiesiog leidau jam pačiam tvarkytis. Galų gale berniukui pavyko atplėšti gabalą mėsos. Manau, jam patiko, nes įsidėjęs jį į burną Morisas nusišypsojo – šįkart iki pat ausų.

Suvokiau, kaip man malonu matyti jДЇ ЕЎypsantis.

Po vakarienД—s vД—l grДЇЕѕome prie to paties kampo.

„Morisai, ar norėtum susitikti kitą pirmadienį ir kartu pavakarieniauti?“ – paklausiau.

„Taip“, – atsakė jis.

„Tai susitinkame vėl čia septintą?“

„Gerai, – sutiko jis. – Ačiū už kepsnį.“

„Nėra už ką, Morisai. Labos nakties. Ir būk atsargus.“

AtsisveikinД™s jis nubД—go. GalbЕ«t namo. O gal kur nors kitur. Eidama ДЇ savo butД… stengiausi negalvoti, kur jis gali bЕ«ti.



KitД… pirmadienДЇ mudu nuД—jome ДЇ BrodvД—jaus uЕѕkandinД™ PenkiasdeЕЎimt penktojoje gatvД—je. Morisas kasdien pro jД… praeidavo, bet niekada nebuvo uЕѕsukД™s ДЇ vidЕі. KartД… ar du dirstelД—jo per langus ДЇ vidЕі kaip ir ДЇ daugybД™ kitЕі kaviniЕі, restoranЕі ir parduotuviЕі Manhatane. Tai buvo dar viena jam neprieinama vieta.

KavinД—je Morisas pavartД— storД… valgiaraЕЎtДЇ ir galiausiai nusprendД— valgysiД…s kiauЕЎiniЕі.

„Kiaušinių? – nustebau. – Tokiu metu?“

Morisas sutriko. Jis nesuprato, apie kД… ДЌia kalbu. Berniukas neЕѕinojo, kas yra pusryДЌiai, pietЕ«s ar vakarienД—. Jis neЕѕinojo, kad skirtingu dienos metu valgomi skirtingi produktai. Jam valgis nesisiejo su jokia tvarka.

Vaikas valgД— viskД…, kД… gaudavo, ir tada, kada gaudavo.

Morisas užsisakė kiaušinių, o padavėja paklausė: „Keptų ar plaktų?“

„Keptų“, – surizikavo Morisas. Prie kiaušinienės jis dar užsisakė apelsinų sulčių, bet kai padavėja jų atnešė, tik susiraukė ir net neparagavo.

„Ar ne tokių norėjai?“

„Jos sugedusios, panele Laura, – pasakė jis. – Čia kažkas plaukioja.“

PaaiЕЎkinau jam apie vaisiЕі minkЕЎtimД… ir jis atsargiai paragavo. O tada uЕѕsivertД— stiklinД™, keliais gurkЕЎniais iЕЎtuЕЎtino ir papraЕЎД— dar.

Vėliau, kai grįžome į mūsų susitikimo vietą, paklausiau: „Kitą pirmadienį, Morisai? Septintą?“

„Taip, panele Laura. Ateisiu. Ir ačiū už vakarienę.“

Jau seniai norėjau padaryti jam staigmeną ir nusprendžiau to imtis kitą pirmadienį. Paklausiau, ar jam patinka sportas. Pasirodo, Morisas – Niujorko beisbolo komandos Mets gerbėjas ir visada žiūri jų rungtynes per televizorių.

„Ar kada nors ėjai stebėti rungtynių?“

„Tikro žaidimo? Niekada!“

Mano virЕЎininkД— turД—jo prisipirkusi bilietЕі ДЇ komandos Mets rungtynes visam sezonui. Turiu du jaunesnius brolius ir puikiai Еѕinau, koks svarbus ir ДЇdomus gali bЕ«ti beisbolas berniukui. TodД—l ir parengiau tokiД… staigmenД…: pirmД… kartД… nusivesiu MorisД… pasiЕѕiЕ«rД—ti beisbolo rungtyniЕі ДЇ stadionД….

Mano jauniausiajam broliukui Frenkui šiame pasaulyje nėra nieko nuostabesnio ir stebuklingesnio nei sena, jau nutrinta odinė beisbolo pirštinė, kurią jis saugo ir itin brangina. Neprisimenu, kokio ji gamintojo: Rawlings ar Wilson. Neveid-mainiausiu – nesuprantu, kodėl berniukus taip žavi beisbolas ir visi su juo susiję daiktai.

Tiesiog žinau, kad taip yra, ir tai puikiai patvirtina šešiamečio Frenko pavyzdys: dėl kažkokių man nesuprantamų priežasčių jis dievino savo beisbolo lazdą, kepuraitę, o labiausiai – pirštinę.

Dabar, prabėgus daugeliui metų, suvokiu, jog Frenkui beisbolas buvo ne tik pomėgis, bet ir savotiškas prieglobstis. Jis reikalingas visiems, o mūsų šeimoje mes – aš, mano seserys Anetė ir Nensė, mano broliai Frenkas ir Stivas – užsimiršdavome skirtingai. Frenkas nuo tikrovės pasislėpdavo įsivaizduodamas, kad yra geriausias komandos žaidėjas ir pelno lemiamus taškus rungtynėse. Beisbolo pirštinė buvo jo talismanas, į kurį jis galėdavo įsikibti net juodžiausią gyvenimo akimirką.

Išoriškai mano šeima niekuo nesiskyrė nuo kitų vidurinės klasės šeimų, gyvenančių Hantington Steišene, vos už valandos kelio į rytus nuo Manhatano. Mūsų tėvas Nunziatas buvo mūrininkas ir barmenas, mėgstamas draugų, kaimynų ir šimtų žmonių, kuriuos kada nors vaišino nemokamais gėrimais. Visi jį vadino Nunziu. Tėvas buvo žemo ūgio, kresnas, praplikusiu viršugalviu, su kibirkštėlėmis akyse ir šypsena, nuo kurios net visiškai nepažįstami žmonės pasijusdavo esantys jo draugai. Vaikystėje man atrodė, kad tėvo rankos neįtikėtinai stiprios. Save jis laikė statybininku ir pats pastatė mums abu namus – paprastus, tvirtus pastatus, jie ir dabar dar stovi. Bet labiausiai man įsiminė, jog tėvas nenustygdavo vietoje, vis kur nors lėkdavo, skubėdavo, vis ką nors darydavo – ir taip be jokio atokvėpio.

Mūsų mama Marija buvo visiška jo priešingybė – švelni, nuolaidi siela. Kurį laiką ji dirbo padavėja Hantingtono pokylių salėje – darbo buvo daug, mokėjo jai mažai, o visą atlyginimą ji atiduodavo tėvui. Mama dirbdavo per vestuves, bar micvas – žydų berniukų įšventinimą į vyrus, per visokiausias metines; kartais pradėjusi darbą dešimtą ryto, namo mama grįždavo tik antrą valandą nakties. Su nepažįstamaisiais ji buvo drovi, bet šeimoje dosniai mums visiems dalijo meilę ir šilumą. Labiausiai man įsiminė, kokia ji buvo graži. Atrodė be galo miela, jaunatviška ir švytėdavo kaip vaikas, jei tik laikui bėgant tam vis dar atsirasdavo priežasčių. Mes, penki jos vaikai, visada jautėme jos besąlygišką meilę, mums visiems užteko vietos jos širdyje, todėl norėjome, kad ji būtų šalia.

Mūsų tėvas dirbo bare, tai į darbą jis išeidavo tarp šešių ir pusės septynių vakaro – priešingai nei dauguma tėčių, kurie tokiu metu jaukiai įsitaisydavo prie vakarienės stalo. Todėl mūsų namuose vakarienė buvo valgoma penktą valandą, o po jos išlydėdavome tėtį į darbą. Šiaip toks darbo grafikas nėra labai jau blogas. Juk daugybė žmonių dirba naktimis. Tačiau tas laikas, kai tėvo nebūdavo namuose, iš esmės nulėmė mano vaikystę ir suformavo asmenybę.

Suprantate, kol tėčio nebūdavo namie, jam kažkas nutikdavo. Namo jis grįždavo visiškai kitoks. Tai būdavo akivaizdu iš pasikeitusios jo veido išraiškos. Tai suprasdavome iš to, kaip jis pasistatydavo automobilį, kaip užtrenkdavo jo dureles. Žinoma, negaliu tvirtinti, kad tėtis pasikeisdavo dažnai, o ir pasikeisdavo ne visada vienodai. Bet mums baisiausia būdavo laukti – ir nežinoti, koks jis sugrįš.

VienД… sekmadienio popietД™ tД—vas dirbo bare. TД…dien dirbo ir mama, todД—l namuose buvome likД™ vieni. MaЕѕdaug ЕЎeЕЎtД… valandД… vakaro sugrДЇЕѕo tД—tis. IЕЎgirdД™, kaip jis privaЕѕiuoja, mes iЕЎsilakstД—me po savo kambarius, nes nenorД—jome pasipainioti jam po kojomis. Jis nuД—jo ДЇ virtuvД™ ir ten ant stalo rado vienД… iЕЎ savo matavimo ruleДЌiЕі.

„Kas čia?“ – paklausė pakėlęs. Matavimo juostelė buvo įstrigusi ir nesusivyniojo į ruletę. Žinojau, kad su ja žaidė Frenkas. Mūsų tėvas turėjo daug tokių rulečių, kartais Frenkas susirasdavo kokią vieną ir su ja pakvailiodavo. Frenkui tada buvo penkeri, dvejais su puse metų mažiau negu man. Jis buvo mielas, geraširdis, draugiškas ir atlapaširdis berniukas, be to, labai žavingai mikčiojo.

„Frenkai! – užmaurojo mano tėvas. – Frenkai!“

Mes su Anete prapliupome veikti. PuolД—me uЕѕdaryti visЕі langЕі, kad tik kaimynai neiЕЎgirstЕі to, kas dabar prasidД—s. Niekas niekada neliepД— mums to daryti, tiesiog instinktyviai taip reaguodavome. TД—vas nulingavo iki Frenko kambario, rado jДЇ ten pasislД—pusДЇ ir pakiЕЎo matavimo ruletД™ jam po nosimi.

„Ką tu čia pridirbai?!“

TД—vas niekada nemuЕЎД— nei manД™s, nei mano seserЕі, uЕѕtai atsigrodavo ant mamos ir vargЕЎelio Frenko. TaДЌiau smurtas ne visada bЕ«na fizinis. TД…kart Frenkas spД—jo iЕЎbД—gti iЕЎ kambario, tД—vui net nespД—jus uЕѕsimoti. Е is apsidairД— po kambarДЇ ieЕЎkodamas, kur iЕЎlieti ДЇsiЕ«tДЇ.

Ir pamatД— mano brolio beisbolo pirЕЎtinД™.

Griebė ją ir nulėkė į koridorių, tada į svetainę, paskui laukan ir į garažą. Frenkas pamatė, ką jis turi rankose, ir puolė iš paskos klykdamas: „Tėti, ne! Aš atsiprašau! Labai atsiprašau!“

Mes su sesД—mis irgi atlД—kД—me maldaudamos liautis.

O tД—vas priД—jД™s prie sienos nuo lentynos pasiД—mД— sodo Еѕirkles.

Ir pradėjo karpyti pirštinę. Negailestingai karpė kietą odą, kol iš pirštinės liko tik sutrinti skutai. Frenkas neįstengė į tai žiūrėti. Jis raudodamas nuskuodė namo. Aš priėjau prie telefono ir paskambinau mamai į darbą: „Grįžk namo – tučtuojau!“

O AnetД— nulД—kД— ДЇ savo kambarДЇ ir pasislД—pД— ten su Nense.

GrДЇЕѕusi namo mama rado NunzДЇ iЕЎsijungusДЇ svetainД—je ant sofos. Aplink jДЇ ant grindЕі mД—tД—si Frenko pirЕЎtinД—s skutai. Frenkas tЕ«nojo pasislД—pД™s savo kambaryje, raudojo ДЇsilindД™s ДЇ kampД…, o mama visaip bandД— jДЇ nuraminti. TaДЌiau ji nieko negalД—jo padaryti: nebuvo tinkamЕі ЕѕodЕѕiЕі jam paguosti.

Kitą rytą tėvas elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Mes visi irgi. Taip būdavo visada, taip elgtis mums liepė mama. Vis dar girdžiu jos kuždėjimą: „Elkitės kaip paprastai, tarsi nieko nebūtų nutikę.“ Po kelių dienų tėvas grįžo namo nešinas nauja beisbolo pirštine Frenkui.

Jis nesuvokД—, kad senosios, sukarpytosios, neДЇmanoma pakeisti.




6.В Tik tiek?


Kai prie to paties kampo susitikome ketvirtą pirmadienį, pasakiau Morisui, jog, užuot kur nors jį nusivedusi, šiandien pagaminsiu jam vakarienę savo namuose. Jis gerokai nustebo, bet vis tiek tarė: „Puiku.“ Tiesą pasakius, ir pati nustebau, kad išdrįsau jį pasikviesti. Jau seniai norėjau pavaišinti Morisą naminiu maistu, tik vis kankino visokios abejonės. Ar turėčiau kviestis šį vaiką namo? Ar tai galėtų kaip nors atsigręžti prieš mane pačią? Ką pagalvos žmonės? Tačiau kai tą vakarą pamačiau Morisą – kai jis nusišypsojo mane išvydęs – pajutau: viskas bus gerai.

Nuėjome iki mano namo, skambiai vadinamo „Simfonija“. Durininkas Stivas mostelėjo pasisveikindamas:

„Labas vakaras, panele Šrof“, – tarė jis.

Tada jis nuЕѕvelgД— MorisД…, ir ЕЎДЇkart vilkintДЇ savo vyЕЎninД—s spalvos purvinus treningus. AkimirkД… jie tiesiog spoksojo vienas ДЇ kitД…. Stivo pareiga buvo Еѕinoti visus namo lankytojus, taДЌiau dabar jam sunkiai sekД—si suprasti, kas ДЌia vyksta.

„Tai mano draugas Morisas“, – galų gale nutraukiau aš nejaukią tylą.

Nemanau, kad Stivui pasidarД— aiЕЎkiau.

Nužingsniavome per vestibiulį liftų link. „Simfonija“ – naujas pastatas, o erdvus jo vestibiulis atrodė išties stulbinamai: nuostabios rudos ir juodos spalvų granito grindys, aukštos lubos, art deco stiliaus puošyba, didžiulis durininko stalas. Viskas švytėte švytėjo. Liftas buvo erdvus ir šviesus, o koridorius iki mano buto durų išklotas prabangiais kilimais. Morisas tylomis viską apžiūrinėjo.

Mano butukas buvo nedidelis, tačiau man tai – prabangiai įrengtas prieglobstis: milžiniški langai iki pat lubų, dvi erdvios spintos, visiškai nauja virtuvė ir balkonas. Čia turėjau kraitinę raudonmedžio skrynią, dailų ovalo formos valgomojo stalą ir elegantišką senovinę komodą. Bute derėjo mėlyna ir raudonmedžio spalvos. Viskas buvo taip, kaip norėjau pati.

Pasiūliau Morisui atsisėsti ant sofos. Jis pritūpė prie dešiniojo ranktūrio, ant paties kraštelio. Berniuko žvilgsnis užkliuvo už milžiniško ąsočio ant grindų, į kurį beriu centus. Tai buvo gal pusmetrio aukščio permatomas plastikinis ąsotis, iki pusės pripildytas penkių, dešimties ir dvidešimt penkių centų monetų. Šią mintį man pakišo tėvas, kuris visus gautus arbatpinigius mesdavo į didžiulį kibirą miegamajame. Jis niekada neimdavo iš ten pinigų, tik įmesdavo. Mes, vaikai, susižavėję stebėjome, kaip auga jo pinigų kalnas. Kiekvienais metais kovo mėnesį jis mus pasisodindavo ir leisdavo padėti skaičiuoti pinigėlius – taip surinkdavo kelis tūkstančius dolerių, kuriuos panaudodavo mokesčiams sumokėti. Po daugelio metų, kai pati pradėjau dirbti, aš nusipirkau ąsotį. Manau, dabar ten turėtų būti koks tūkstantis dolerių smulkiomis monetomis. Tokiam vaikui kaip Morisas, gyvenančiam iš gatvėje išprašytų centų, tas ąsotis turėjo atrodyti it milžiniškas lobis.

„Gal norėtum dietinės kokakolos?“ – pasiūliau.

„Taip“, – atsakė jis.

AtneЕЎiau jam gД—rimo ir atsisД—dau ЕЎalia ant sofos.

„Morisai, aš noriu rimtai su tavimi pasikalbėti. Daugiau tos temos neliesiu, todėl noriu, kad atidžiai mane išklausytum.“

Morisas net ДЇsitempД—.

„Pasikviečiau tave į savo namus tik todėl, kad laikau savo draugu. Draugystės pagrindas – pasitikėjimas, ir noriu, kad žinotum, jog aš niekada neišduosiu tavo pasitikėjimo. Noriu, kad žinotum, jog visada galėsi manimi pasikliauti. Bet jeigu tu išduosi mano pasitikėjimą, nebegalėsime būti draugai. Supranti?“

Morisas paЕѕvelgД— ДЇ mane didelД—mis apskritomis akimis, taДЌiau nieko neatsakД—. Jis atrodД— sutrikД™s, gal net iЕЎsigandД™s.

„Ar aišku? – paklausiau dar kartą. – Ar supranti, apie ką aš kalbu?“

Tada Morisas manęs paklausė: „Tik tiek? Tiesiog norite, kad būčiau jūsų draugas?“

„Taip, tik tiek.“

AiЕЎkiai maДЌiau, jog jam lyg akmuo nuo ЕЎirdies nusirito. Berniukas atsistojo ir iЕЎtiesД— rankД…. Sukirtome delnais.

„Pažadėta – padaryta“, – rimtai pareiškė jis.

Daug vėliau Morisas man papasakojo, kaip išsigando, kai pasisodinau jį pasikalbėti. Jis iš patirties žinojo, kad tokiu atveju suaugusieji dažniausiai ko nors iš jo nori. Jo motina, dėdės, suteneris Žaltys – pradėdami panašų pokalbį jie visada turėdavo kokių nors užmačių, slaptų kėslų. „O dabar ir ši baltoji ponia ko nors norės. Dabar, – nusprendė Morisas, – pagaliau sužinosiu, kodėl ji man tokia gera.“

Jam atrodД— sunkiai suvokiama, jog aЕЎ praЕЎau tik draugystД—s.

Bet tД…dien mudu sudarД—me sutartДЇ. DraugystД—s sutartДЇ. Ir tik po daugelio metЕі supratau, koks reikЕЎmingas buvo ЕЎis rankos paspaudimas.



PapraЕЎiau Moriso, kad padengtЕі stalД…, kol aЕЎ ruoЕЎiu vakarienД™. Padaviau jam lД—kЕЎtes, ЕЎakutes ir peilius. Tris gabalus viЕЎtienos krЕ«tinД—lД—s sudД—jau ДЇ keptuvД…, iЕЎviriau makaronЕі, paruoЕЎiau darЕѕoviЕі, o Morisas vis dar barЕЎkino ДЇrankius prie staliuko, kuris mano namuose atstojo valgomД…jДЇ. Po keliЕі minuДЌiЕі jis ДЇД—jo ДЇ virtuvД™.

„Panele Laura, gal galite mane išmokyti padengti stalą?“

Morisas pirmД… kartД… papraЕЎД— manД™s jДЇ pamokyti.

Pati padengiau stalД…, o jis ЕѕiЕ«rД—jo, kД… aЕЎ darau. Е akutД— kairД—je, peilis deЕЎinД—je, lД—kЕЎtД—, servetД—lД—, stiklinД—. Kai sД—dome valgyti, pastebД—jau, kad Morisas ЕѕiЕ«ri ДЇ mano rankas.

„Kas atsitiko, Morisai?“

„Bandau suprasti, kaip jūs naudojatės kartu peiliu ir šakute.“

Stengiausi valgyti kuo lėčiau, kad jis galėtų stebėti, ką darau. Ir vėlgi – nieko nesakiau, nebandžiau jo mokyti. Leidau mokytis iš pavyzdžio. Morisas buvo it kempinė, noriai ir smalsiai sugerianti informaciją iš aplinkos. Jis išmoko visų narkotikų verslo subtilybių tiesiog stebėdamas savo motiną ir dėdes; vaikas tobulai sugebėjo išgyventi gatvėje, nes matė, kaip tai daro kiti. Tačiau niekada nematė, kaip dengiamas stalas arba tinkamai naudojamasi peiliu ir šakute.

Jis dar niekada nevalgД— pas kД… nors sveДЌiuose.

PasiЕѕiЕ«rД—jД™s, kaip darbuojuosi peiliu ir ЕЎakute, Morisas iЕЎkart viskД… suprato. Stalo etiketas nД—ra pats svarbiausias dalykas gyvenime, bet tokie ДЇgЕ«dЕѕiai iЕЎties praverДЌia. Be to, aiЕЎkiai maДЌiau, kad Morisas nori iЕЎmokti deramai elgtis prie stalo.

PastebД—jau, jog jis suvalgД— tik pusД™ to, kД… jam ДЇdД—jau.

„Ar skani vištiena?“ – paklausiau.

„Labai“, – atsakė jis.

„O kodėl ne viską suvalgei? Nesi alkanas?“

Morisas susigД—dД™s nuleido akis.

„Norėčiau parnešti namo mamai paragauti, – prisipažino jis. – Ar galima?“

„Morisai, virtuvėje dar yra maisto. Tu pabaik valgyti, ką turi, o kai eisi namo, aš tau įdėsiu.“

Jis kaip uogД… prarijo viskД…, kas buvo likД™ lД—kЕЎtД—je.

Po vakarienД—s mudu nurinkome indus. Padaviau Morisui ДЇ ritinД—lДЇ susuktos sausainiЕі teЕЎlos.

„Gal norėtum sausainių? Tu supjaustyk, o aš iškepsiu.“

IЕЎtiesiau jam peilДЇ, bet berniukas nesuprato, kД… jam daryti. ParodЕѕiau, kad reikia atpjauti pirЕЎto storio grieЕѕinД—lДЇ, o tada jДЇ perpjauti ДЇ keturias dalis. Morisas atidЕѕiai iЕЎklausД— ir Д—mД—si darbo. IЕЎdД—liojome grieЕѕinД—lius ant skardos, ДЇkiЕЎome jД… ДЇ orkaitД™ ir po penkiolikos minuДЌiЕі jau gardЕѕiavomД—s ЕЎiltais sausainiais su ЕЎokolado gabalД—liais, uЕѕsigerdami pienu.

Desertas Morisą sužavėjo – nedažnai jam tekdavo ragauti ko nors panašaus. Tai buvo vaišės, o vaišinamas jis buvo išties retai. Desertas tapo mėgstamiausia jo vakarienės dalimi, kai mudu drauge vakarieniaudavome. Jis atsidėjo keturis sausainius namo.

DevintД… valandД… pasakiau Morisui, kad jam jau laikas eiti. NegalД—jau patikД—ti, jog niekam nerЕ«pi, kur jis uЕѕtruko iki vД—lumos. Suvyniojau lД—kЕЎtД™ maisto, bet prieЕЎ jam iЕЎeinant dar norД—jau ЕЎДЇ tД… suЕѕinoti.

„Morisai, noriu tavęs kai ko paklausti. Ar tu namuose turi savo dantų šepetuką?“

„Ne“, – atsakė jis.

„O rankšluostį ir plaušinę?“

„Ne.“

„O muilo ar turite?“

„Neturime, panele Laura.“

Iš spintos išėmiau rankšluostį ir plaušinę. Geriau pasiraususi radau ir naują dantų šepetuką, dantų pastos ir gabalėlį muilo. Sudėjau į plastikinį maišelį kartu su maistu. Vėliau sužinojau, kad viskas, ką Morisas parsinešdavo namo, kažkur pradingdavo. Jis nežinojo, kas viską pasiima – seserys ar dėdės, bet daiktai it skradžiai žemę prasmegdavo. Neapsikentusi nupirkau Morisui rakinamą spintelę, kurioje jis pradėjo laikyti savo daiktus.

„Ir dar vienas dalykas, – pridūriau. – Turiu tau staigmeną.“

Moriso akys sublizgo.

„Ar norėtum šį šeštadienį nuvažiuoti pasižiūrėti Mets komandos rungtynių?“

Berniukas nušvito. Net po daugelio metų aš vis dar prisimenu jo veidą tą akimirką – jis buvo nušviestas begalinio džiaugsmo.

„Bet paklausyk manęs, Morisai. Reikia, kad tavo mama pasirašytų raštelį, jog ji leidžia tau važiuoti mano automobiliu į rungtynes, gerai? Ar gali nunešti jai šį lapelį ir paprašyti, kad pasirašytų?“

IЕЎspausdinau sutikimo raЕЎtelДЇ ir padaviau Morisui. Pasakiau, jog lauksiu jo treДЌiadienДЇ toje paДЌioje vietoje tuo paДЌiu laiku su raЕЎteliu.

„Jeigu neatneši raštelio, į rungtynes tavęs nesivesiu, – pakartojau. – Privalai gauti mamos parašą ir atnešti raštelį man.“

Jis paЕѕadД—jo gauti leidimД… ir perduoti man raЕЎtelДЇ treДЌiadienДЇ.

„Labai ačiū už vakarienę ir visa kita“, – padėkojo Morisas.

PalydД—jau jДЇ iki vestibiulio ir iki durЕі, prie kuriЕі vД—l stovД—jo Stivas.

„Labos nakties, Morisai“, – atsisveikino durininkas.

Morisas net krЕ«ptelД—jo. Durininkas suЕѕinojo, kuo jis vardu.



TreДЌiadienio vakarД… prie PenkiasdeЕЎimtosios gatvД—s kampo aЕЎ laukiau Moriso su mamos pasiraЕЎytu raЕЎteliu. PraД—jo deЕЎimt minuДЌiЕі, penkiolika, dvideЕЎimt. Laukiau iki be penkiolikos aЕЎtuonios.

Morisas taip ir nepasirodД—.




7.В Mamos daina


Per vieną iš pirmųjų susitikimų – nepamenu, kada tiksliai tai buvo, – paprašiau Moriso daugiau papasakoti apie mamą. Jis iš viso nenorėjo apie ją kalbėti, bet aš neatlyžau. Norėjau sužinoti apie ją kuo daugiau. Galų gale, juk aš leidžiu laiką su jos sūnumi, taip sakant, kėsinuosi į tai, kas priklauso išskirtinai jai. Nejaugi motinai išties nerūpi, ką veikia jos sūnus, su kuo jis leidžia laiką?

„Morisai, ar tavo mama dirba?“ – pasiteiravau.

„Ne.“

„O ką ji veikia visą dieną?“

„Tvarkosi namuose. Siurbia grindis ir šluosto dulkes.“

Man tai pasirodė gana logiška – juk daug mamų yra namų šeimininkės. Iš karto mintyse susidariau Moriso motinos vaizdinį: užguita, išsekusi, apsupta daugybės vaikų, be vyro, galinčio jai padėti. Ir drauge vis dar bandžiau suvokti, kaip tokio amžiaus berniukas vėlų vakarą gali pats vienas šlaistytis gatvėmis. Kokia motina tai leistų? O jeigu ji jam tai leidžia, kodėl Morisas nepasirodė trečiadienį? Gal jo motina nenori, kad į rungtynes jis eitų su manimi? Ar ji tikrai domisi jo gyvenimu?

Kai Morisas nepasirodД— su raЕЎteliu, nusprendЕѕiau turinti pati viskД… iЕЎsiaiЕЎkinti. RyЕѕausi nueiti ДЇ Moriso namus ir susipaЕѕinti su jo motina.



ЕЅinojau tik tiek, kiek pasakД— Morisas: kad jis gyvena su mama, moДЌiute ir sesД—mis Brajanto parko socialiniame bЕ«ste. Per Еѕinias buvau girdД—jusi apie socialinius bЕ«stus Niujorke, bet niekada nesilankiau tokiuose namuose, nebuvau net arti jЕі. NusprendЕѕiau, jog bus geriau, jei eisiu ne viena, todД—l pasikvieДЌiau savo draugД™ LizД…, gyvenanДЌiД… tame paДЌiame aukЕЎte kaip ir aЕЎ, eiti kartu. KetvirtadienДЇ po darbo mudvi nuД—jome iki Brajanto parko socialiniЕі bЕ«stЕі namo ant PenkiasdeЕЎimt ketvirtosios ir BrodvД—jaus gatviЕі kampo.

Tai buvo tankiai apgyvendintas, bet smarkiai apleistas rajonas Manhatano centre, vos už kelių kvartalų nuo Taimso aikštės. Namas dvylikos aukštų, kalkakmenio fasadu, suderintu su parudavusių plytų eksterjeru. Paėjėjus kiek tolėliau yra Edo Salivano teatras, kuriame dabar rengiami Deivido Letermano pasirodymai, o anuomet ten buvo filmuojamos CBS kanalu rodomos komedijos „Keitė ir Elė“ serijos. Vėliau Morisas man papasakojo, kaip tie filmavimai padėjo jam išgyventi. Jis nueidavo į teatrą, pasėdėdavo salėje tarp žiūrovų, paskui pra-smukdavo už kulisų ir valgydavo filmavimo komandai patiektą maistą. Po kurio laiko visi pradėjo galvoti, kad garso operatoriaus padėjėjas, aukštas juodaodis vyras, yra jo tėtis. Visa komanda jį pažinojo ir leido jam ten trainiotis, tačiau serialas galų gale baigėsi. Buvo smagu, deja, viskas, kas gera, kada nors baigiasi.

Mudvi su Liza nuėjome prie pagrindinio įėjimo. Netoliese ant šaligatvio kalbėdamiesi, rėkaudami ir juokdamiesi sukiojosi vyrai ir moterys, o keli vaikai čia pat žaidė ir vaikėsi vienas kitą tarp kieme stovinčių automobilių. Jie buvo maždaug Moriso amžiaus, todėl įsižiūrėjau atidžiau, ar jo tarp jų nėra. Palypėjome tris laiptelius ir pro paradines duris patekome į didžiulį pastato vestibiulį, kur irgi virte virė gyvenimas: šurmuliavo senyvos moterys, maži vaikai ir gerklingi vyrai – triukšmingas, chaotiškas reginys. Čia tvyrojo kažkoks nenusakomas tvaikas: buvo trošku, atsidavė purvu. Sienos buvo nudažytos blizgiais smėlio spalvos dažais, o jeigu čia kada nors ir buvo baldų, jų jau seniai neliko nė kvapo. Grindys purvinos, visur primėtyta laikraščių ir vienkartinių kavos puodelių. Palubėje – dvi dienos šviesos lempos, nušviečiančios vestibiulį nykia blyksinčia šviesa.

Prie sienos nedidukД—je organinio stiklo bЕ«delД—je sД—dД—jo uniformuotas sargas. Jis stebД—jo, kaip prieiname, ir pravД—rД— langelДЇ, kad iЕЎgirstЕі, ko atД—jome.

„Mes esame Moriso Mazycko draugės, – pasakiau aš. – Norėtume jį aplankyti.“

„Mažojo Moriso? – nustebo sargas. – Jūs jį pažįstate?“

„Taip, mes jo draugės.“

Sargas įtariai mus nužvelgė, bet iš būdelės išėjo ir palydėjo mus iki lifto. Pagrindinis liftas, negrabiai nudažytas juodais dažais ir išmargintas grafičiais, neveikė. Todėl sargas mus nuvedė iki krovininio lifto. Jis paspaudė mygtuką, tada pasirodė kitas sargas, tik be uniformos, jis turėjo palydėti iki buto. Krovininis liftas užkėlė mus į penktą aukštą. Koridorius buvo tamsus ir aptriušęs: jokio kilimo, sienos aptrupėjusios, visur mėtėsi šiukšlės, tvyrojo aitrus kepamo maisto tvaikas. Grindjuostės buvo net pajuodusios nuo suodžių. Palyginti su vestibiuliu, čia atrodė keistai tylu. Jei ne tolumoje aidintys šūksniai, pamanytum, jog namas visiškai apleistas. Priėjome prie 502 buto, pažymėto tik dviem paskutiniais skaičiais, nes penketo jau nebebuvo, sargas atsistojo mums už nugarų ir stebėjo, ką darysime. Žvilgtelėjau į Lizą – iš jos veido išraiškos supratau, kad ji galvoja tą patį ką ir aš: atsidūrėme pasaulyje, apie kurio egzistavimą net nenutuokėme. Giliai įkvėpiau ir pabeldžiau į 502 buto duris.

Kurį laiką buvo tylu. Viduje niekas net nesukrutėjo. Pabeldžiau dar kartelį – ir vėl nieko.

„Drąsiau. Belskite dar“, – patarė sargas.

Galiausiai bute iЕЎgirdau garsus: kaЕѕkas vos vilkdamas kojas ЕЎliurino prie durЕі. LД—tai pasisuko viena spyna, paskui kita. Durys pamaЕѕu prasivД—rД—.

Tarpduryje pasirodė moteris ir atsirėmė į staktą. Ji vilkėjo rudą treningą be raištelio ant liemens: kelnės vis smuko žemyn atidengdamos apatinius. Balti marškinėliai buvo dėmėti, o pėdos basos. Tamsūs moters plaukai susivėlę styrojo į visas puses. Dalis jų buvo užkritę ant veido, dalis visaip išsidraikę. Moteris buvo nenusakomo amžiaus – nesuprasi, aštuoniolika jai ar keturiasdešimt. Likę vien kaulai ir oda, judesiai nenatūraliai sulėtėję. Atrodė taip, tarsi jai linktų keliai. Moteris pažvelgė į mus, tačiau aš nebuvau tikra, ar ji ką nors matė. Buvo lyg transe – nemiegojo, žiūrėjo atmerktomis akimis, bet ne visai sąmoninga. Ji pravėrė burną, tarsi norėdama kažką pasakyti, tačiau išleido tik suveltus, nesuvokiamus garsus. Tada įsirėmė galva į durų staktą ir užvertė akis.

Tai buvo Moriso motina DarДЌela.



Daugybę naktų Brukline Darčela nežinojo, kur miegos su savo vaikais. Mergaitės, Selestė ir Latoja, neturėjo nė dešimties, o Morisas buvo dar visai mažytis, vos šešerių. Jų tėvas Morysas ką tik visiems laikams pasipustė padus, tad jie liko vieni patys. Kartais pernakvodavo prieglaudoje, o kartais – namuose pas pusbrolį. Būdavo ir taip, kad Darčela atsivesdavo vaikus į kokios draugės namus, ten susileisdavo narkotikų ir išsijungdavo. Morisas su sesėmis susigūždavo kur nors kamputyje ir išmiegodavo iki ryto.

O kartais jЕі ЕЎeimynД—lД— bЕ«davo iЕЎpraЕЎoma iЕЎ visЕі nakvynД—s vietЕі ir turД—davo miegoti gatvД—je. GalbЕ«t pusbrolio svetingumas iЕЎgaruodavo, o gal prieglaudoje kildavo kokios muЕЎtynД—s. DarДЌela klaidЕѕiodavo su vaikais apleistomis gatvД—mis ir jiems dainuodavo, kad nebЕ«tЕі taip baisu. Jos balsas buvo labai graЕѕus, vaikystД—je ji net giedojo baЕѕnyДЌios chore. Morisas mД—go klausytis mamos dainЕі. Jam patiko ДЇkvepianДЌios baЕѕnytinД—s giesmД—s, bet labiausiai prie ЕЎirdies bЕ«davo dainos, kurias mama pati sugalvodavo. GatvД—je ji parodydavo vaikams kД… nors ir iЕЎkart tai apdainuodavo: apleistД… automobilДЇ, valkataujanДЌiД… katД™ ar kokДЇ narkomanД… tamsiame akligatvyje. VisЕі tЕі dainЕі priedainis bЕ«davo vienodas:

KodД—l taip yra,
Kad mano graЕѕiД… ЕЎeimД…
Taip skriaudžia lemtis negera…

Jeigu pasisekdavo, taip klajodami jie galiausiai susirasdavo, kur prisiglausti nakДЌiai.

Darčela – nepaprastai graži moteris, kurios skruostai šypsantis pasidabindavo dailiomis duobutėmis, – narkotikų pirmą kartą paragavo, kai Morisas jau buvo gimęs. Iki tol visi žmonės jos gyvenime buvo narkomanai: vyras, broliai ir netgi motina. Visur, kur ji gyveno, knibždėte knibždėjo narkomanų ir narkotikų prekeivių. Ta negailestinga ir pražūtinga banga galų gale kartu nusinešė ir Darčelą. Morisas dar buvo kūdikis, kai jo mama tapo priklausoma nuo heroino.

Narkotikai pasiglemЕѕД— jД… visД…. DarДЌela ЕЎvirkЕЎdavosi heroinД… ДЇ venД… savo vaikЕі akivaizdoje. MaЕѕasis Morisas stebД—davo ЕЎДЇ ritualД… nesuvokdamas, kД… visa tai reiЕЎkia. Suprato jis tik tiek, kad jam pasibaigus jo mama tampa laiminga, todД—l berniukui neatrodД—, jog dedasi kaЕѕkas negero. Jis matydavo, kaip DarДЌela susirenka visД… reikalingД… mantД…: keДЌupo buteliuko dangtelДЇ, ЕЎvirkЕЎtД…, storД… guminДЇ raiЕЎtДЇ, folijos juostelД™, kamuoliukД… vatos, ЕѕiebtuvД—lДЇ ir pakutДЇ heroino. Matydavo, kaip ji ДЇ dangtelДЇ pripila vandens ir suima replД—mis. Tada ДЇberia heroino, o ant virЕЎaus uЕѕdeda vatos kamuoliukД…, kad kvaiЕЎalai susigertЕі. Paskui pakiЕЎa ЕѕiebtuvД—lДЇ po dangteliu ir viskД… paЕЎildo. Suvyniojusi vatД… ДЇkiЕЎa ДЇ jДЇ adatД… ir ДЇ ЕЎvirkЕЎtД… ДЇtraukia heroino. ApsiriЕЎa rankД… guminiu raiЕЎДЌiu, uЕѕverЕѕia, kad iЕЎЕЎoktЕі venos, ДЇsmeigia adatД… ir viskД… susiЕЎvirkЕЎДЌia. Kai narkotikЕі atsargos eidavo ДЇ pabaigД…, DarДЌela jau net nebesugebД—davo aptikti rankoje tinkamos venos, todД—l smeigdavo adatД… ДЇ alkЕ«ninД—s venos atЕЎakД… plaЕЎtakoje, tarp smiliaus ir didЕѕiojo pirЕЎto.

Susišvirkštusi dozę sumurmėdavo: „Kaip gera“, ir atlošdavo galvą. Ji pradėdavo niūniuoti kokią nors melodiją, į taktą mojuoti ranka ore ir leisdavosi nešama malonumo bangos, kol nebelikdavo jokio skausmo.

Morisui šios akimirkos būdavo pačios geriausios – kai jo motina rasdavo dvasios ramybę. Bet akimirkos prieš tai – kai ji pykdavo, niršdavo, nerasdavo sau vietos, – vaiką liūdindavo ir jis trokšdavo kaip nors jai padėti. Kartą tai atsitiko metro stotyje – Darčela ėmė blaškytis, kratytis ir galiausiai tiesiog ten, nesivaržydama žmonių, išsiėmė visus savo įrankius.

„Užstokite mane“, – tepasakė ji vaikams. Morisas su sesėmis apsupo mamą, kad niekas nematytų, kaip ji leidžiasi į veną. Po minutės viskas buvo baigta ir vaikai susėdo šalia jos ant žemės. Apsvaigusi Darčela išsijungė, praeiviai į ją spoksojo, tačiau Morisui buvo vis vien – dabar jo mama laiminga, daugiau niekas jam nerūpėjo.



Morisas nesuprato nei ką jo motina sau daro, nei kiek jai tai kainuoja. Žinojo tik tiek, kad pas juos į namus ateidavo vyrų – nepažįstamų – ir greitai išeidavo. Tiesa, kartais tie vyrai iki durų nenueidavo. Kartais jie patekdavo į jiems paspęstus spąstus.

Kai šeima dar gyveno socialiniame būste Bed-Stuy rajone, Darčela neretai viliodavo vyrus į savo butą ir mainais į pinigus arba narkotikus siūlydavo savo kūną. Tačiau dažniausiai tokie jos pažadai būdavo klasta. Paprastai visa tai vykdavo vėlai vakare, kai Morisas su sesėmis jau miegodavo ant dryžuotos it tigras sofos, bet kartais Morisas prabusdavo ir matydavo, kas dedasi namuose. Dėdė Eliksyras, kuriam tada buvo šešiolika, pasislėpdavo už durų laikydamas rankose penkių kilogramų svarmenį. Jis palaukdavo, kol Darčela įsivilios vyrą į vidų, staigiai iššokdavo ir trenkdavo jam per galvą. Paskui jie iškratydavo jo kišenes ir viską pasiimdavo. Tada dėdė Eliksyras nuvilkdavo nelaimėlį iki vestibiulio ir ten palikdavo. Kartą Eliksyras net nepasivargino taip toli eiti – šaltakraujiškai priplojo savo auką, išstūmė už durų į koridorių ir paliko. Po kurio laiko į duris pasibeldė policininkai ir paklausė Darčelos, ar ji nepažįsta vyro, kuris voliojasi ant grindų prie jos buto. Ši gūžtelėjo pečiais, pasakė nepažįstanti, uždarė duris ir kambaryje susileido pavogto heroino.

O kartą Morisą iš miegų prikėlė siaubingi riksmai. Dėdė Eliksyras trinktelėjo kažkokiam bėdžiui, bet, matyt, per silpnai užsimojo, todėl anas iš karto neišsijungė – buvo apsvaigęs, visas kruvinas, tačiau sąmoningas. Tas vyras įbėgo į butą, pralėkė pro Morisą ir, stengdamasis pasprukti nuo Eliksyro, vis šaukėsi pagalbos. Tada jis įlėkė į vonią, o Eliksyras – iš paskos. Pasigirdo smūgiai ir riksmai, bet persigandusiam Morisui buvo labai smalsu pažiūrėti, kas ten vyksta, todėl jis atsikėlė ir patyliukais nutipeno prie vonios. Pamatė, kaip tas nelaimėlis, įsispraudęs tarp vonios ir klozeto, bando išvengti Eliksyro smūgių. Jis prašė liautis, meldė pasigailėjimo, tada Darčela įėjo į vonią ir pareikalavo atiduoti pinigus. Galiausiai jis numetė kelis sulamdytus banknotus. Darčela juos pakėlė, suskaičiavo ir paklausė: „Negi manei už tiek ką nors gauti?“ Dėdė Eliksyras užsimojo stengdamasis kuo taikliau pataikyti, o tas vyras vėl pradėjo maldauti jo pasigailėti. Tada Morisas pirmą kartą gyvenime pamatė, kaip atrodo mirtinai persigandęs suaugęs žmogus, ir jį net šiurpas nukratė. Kai galų gale į vonią atėjo močiutė Roza, vaikui labai palengvėjo: ji tai tikrai sustabdys smurtą ir leis tam nelaimėliui keliauti savo keliais. Panašu, kad šis irgi tai pajuto, nes ėmė maldauti močiutės: „Prašau, prašau man padėti, prašau.“




Конец ознакомительного фрагмента.


Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/alex-tresniowski-2/nematoma-gija/) на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.



Если текст книги отсутствует, перейдите по ссылке

Возможные причины отсутствия книги:
1. Книга снята с продаж по просьбе правообладателя
2. Книга ещё не поступила в продажу и пока недоступна для чтения

Навигация